• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) ir rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Ravas Menachem Idelštein – Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys (4)

Vieną kartą, kai mūsų mokytojas dar gyveno Jeruzalėje, rabi Menachem nuvyko pas jį Šabatui.

Ir kad jau atvyko į Jeruzalę, tai tuo pačiu kelioms minutėms užsuko pas savo tėvą.

Pasibaigus Šabatui, rabi Menachem užėjo pas Baal aSulamą atsisveikinti.

Baal aSulamas jam pasakė: „Tu atvažiavai ne pas mane, atvažiavai pas savo tėvą“.

Paaiškinimas:

Baal aSulamas kalbėjo apie tai, kad buvo pažeistas anuliavimasis prieš mokytoją ir jo autoritetą.

Šioje vietoje negalima elgtis taip, kaip elgiasi „paprasti“ žmonės, kurie važiuodami pas iškilų žmogų, tuo pačiu užsuka į turgų nusipirkti saldumynų ir sutvarko keletą kitų reikalų.

Iš tikrųjų tam reikalingas didelis pasiruošimas širdyje ir mintyse.

Taip pat negalima užsukti pas „didelį“ kartos žmogų „pakeliui“, važiuojant į kitas vietas ir kitais reikalais.

Mokytojo autoritetas įpareigoja, kad mokinys kelionę paskirtų būtent tam tikslui, o kitiems reikalams sutvarkyti skirtų atskirą kelionę.

Savaime suprantama, kuo aukštesnė mokinio pakopa, tuo aukštesni reikalavimai jam.

Kaip pasakė išminčiai, kad „Kūrėjas yra be galo reiklus ir griežtas teisuoliams“.

Todėl iš čia galima suprasti rabi Menachem pakopos didumą, nes kitu atveju Baal aSulamas nebūtų jam toks reiklus.

Pats rabi Menachem dažnai pasakodavo sekančią istoriją:

Paprastai kartą per savaitę vykdavau pas savo mokytoją Baal aSulamą.

Sekmadienį sėsdavau į paskutinį autobusą, vėlai vakare pasiekdavau Tel Avivą ir iškart nuskubėdavau pas savo mokytoją.

Čia visą naktį mokydavausi vidinės Toros ir Kūrėjo darbo paslapčių.

Pirmadienį ryte, iškart po rytinės maldos, lėkdavau į pirmą autobusą ir grįždavau į Tveriją.

Niekas net nesuprasdavo, jog buvau išvažiavęs.

Kartą atvykau pas mokytoją per Sukot šventę, ir ketinau pabūti dvi dienas.

Antrą dieną, kai jau susiruošiau važiuoti namo, nuėjau atsisveikinti su mokytoju Baal aSulamu.

Kai išėjau iš jo kambario, mane pasikvietė jo sūnus ravas Baruchas ir pasakė man:

„Menachem, pasilik čia kartu su manim iki rytojaus ryto, o ryte, t.y. Hošana raba šventės išvakarėse galėsi grįžti namo“.

Atsakiau jam, kad jau atsisveikinau su mokytoju ir kad man patogiau važiuoti šiandien, todėl negaliu pasilikti.

Tada man ravas Baruchas pasakė:

„Žinok, kad negalėsi atvykti pas Baal aSulamą metus laiko“.

Tąsyk grįžau namo ir iš tiesų atsitiko taip, kad visokios kliūtys neleido man išvažiuoti pas savo mokytoją visus metus...

Nors be galo norėjau, negalėjau išvažiuoti.

Po metų visos kliūtys dingo ir pagaliau nuvykau pas Baal aSulamą.

Kai įėjau, mane pasitiko jo sūnus ravas Baruchas ir pasakė:

„Na, Menachem, jau praėjo metai?..“