• אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות טז  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                            16.

Pirmiausia reikia gerai suprasti du mūsų realybės analizės aspektus:
pirma analizė – gėris ir blogis,
antra analizė – tiesa melas.
Iš tikro Kūrėjas įdiegė norą ir sugebėjimą kiekviename gyvyje siekti maksimaliai naudingo egzistavimo, kad pasiekti norimą tobulumą.
Todėl pirmoji analizė – tai kūniška analizė, „saldaus“ ir „kartaus“ pajautimas.
Tai reiškia, kad kiekvienas individas atstumia „kartų,
nes jam yra „blogai“ ir mėgsta bei priartina „saldų“,
nes jam yra „gerai“.
Ir šios analizės visiškai pakanka negyvojoje, augalinėje ir gyvulinėje gamtos dalyje,
kad atvesti jas į norimą tobulumą.

Tačiau žmoguje Kūrėjas įdiegė „protinę“, t.y. „antrą analizę“.
Čia žmogus atstumia melą ir „tuščią pasipūtimą“, iki visiško pasišlykštėjimo,
ir su didele meile priartina „tiesą“ bei tikrą naudą.
Ši analizė yra vadinama „tiesa – melas“, ir sutinkama tik pas žmogų,
t.y. pas kiekvieną skirtingu dydžiu.
Ir žinok, kad ši analizė atsirado pas žmogų gyvatės „gundymo“ dėka.
Tai reiškia, kad nuo sukūrimo pas pirmą Adamą (žmogų) buvo tik pirmoji „gėrio – saldaus“ ir „blogio – kartaus“ analizė, ko jam tuo metu visiškai pakako.

Paaiškinsiu pagal pavyzdį.
Jei teisuoliai šiame pasaulyje būtų apdovanojami už savo gerus poelgius,
o nusidėjėliai būtų baudžiami už blogus veiksmus,
tada „šventumas“ mūsų realybėje būtų apibrėžiamas, kaip – „saldus ir geras“,
o „sitra achra“, kaip – „bloga ir karti“.
Tada pasirinkimo laisvė būtų:
„Žiūrėk padėjau prieš tave: „saldų“ ir „kartų“, išsirink – „saldų“.
Tokiu būdu visi žmonės būtų užtikrinti, kad pasieks tobulumą, ir bėgtų nuo nuodėmių,
nes jiems būtų „blogai“ (kartu).
Ir taip pat visada vykdytų Kūrėjo priedermes – dieną ir naktį, be perstojo (nes tai būtų saldu).
Kaip šių dienų kvailiai rūpindamiesi tik savo „purvino“ kūno poreikiais,
nes jiems tai „gera“ ir „saldu“.

Tokia ir buvo pirmo Adamo analizė, jo sukūrimo pradžioje, kaip parašyta:
„Ir patalpino jį Kūrėjas į Gan Eden (Rojaus sodą) „darbui“ ir „sargybai“.
Kaip paaiškino išminčiai:
„Darbui“, tai priedermės – „daryk“,
ir „sargybai“, tai priedermės – „nedaryk“.
Tai reiškia, kad priedermės „daryk“ žmogui reiškė valgyti ir mėgautis nuo visų Gan Eden (Rojaus sodo) medžių.
Ir priedermės „nedaryk“ buvo jam nevalgyti nuo gėrio ir blogio „Pažinimo medžio“.
Todėl priedermė: „vykdyk“ buvo saldi ir maloni, o priedermė: „nedaryk“, nutolindavo jį nuo „karčių“, kaip mirtis vaisių.

Ir nesistebėk, kad taip galime taip apibrėžti „veiksmo priedermes“ ir „dvasinį darbą“.
Matome mūsų dienomis, kad per Šabatus ir šventes gaunamo malonumo dėka mes galime nusipelnyti „aukštutinio šventumo“.
Ir taip pat atstumdami viską, kuo šlykštisi žmogaus siela, mes gauname „užmokestį“.
Todėl matome, kad pirmo Adamo pasirinkimo laisvė buvo – „išsirink saldų“,
t.y. „kūniškos analizės“ jam visiškai pakako,
kad sužinoti, ką jam įsako Kūrėjas, o ką – ne.