Sefardų judėjai pradeda skaityti „slichot“ per elulo roš-chodeš, o aškenazių – baigiantis paskutiniam Šabatui prieš Roš-Ašana (jei jis eina ne mažiau kaip trys dienos prieš Roš-Ašana): vidurnaktį, pasibaigus Šabatui renkamasi sinagogoje, kad paskaityti „slichot“.
Žodis slichot סליחות reiškia „atleidimo prašymus“.
Pagrindinė šių maldų dalis – 13 Kūrėjo gailestingumo savybių vardijimas, atsakant fraze: „Kūrėjas, Karalius, sėdintis gailestingumo soste...“ arba „Tu – kantrus Kūrėjas...“.
Senovėje „slichot“ buvo sudaryta tik iš Tanacho citatų, einančių prieš nuodėmių išpažinimą.
Pati „slichot“ esmė labai gerai išreiškiama pranašo Jeremijos žodžiais: „Kelkis, kelkis naktimis – kiekvienos sargybos pradžioje, kaip vandenį išliek savo širdį prieš Kūrėją“.
Visi „slichot“ sudaryti pagal vieną principą – tik himnai ir maldos kiekvieną dieną skirtingi.
Parašyti jie didžių Toros išminčių, pradedant dar nuo gaonų laikų: žinomi „slichot“ sudaryti Josi bar Josi, Sadje-Gaono, rabi Geršomo, Raši, Rambamo, rabi Binjamino bar Zeracho...
Laikas, kai skaitomi „slichot“ – nuo vidurnakčio iki aušros.
Yra dienos, kai „slichot“ priimta skaityti būtent naktį – kaip buvo pasakyta: pirmą naktį ir Roš-Ašana išvakarių naktį („Atsimink, sąjunga...“).
Likusiomis dienomis „slichot“ skaito prieš pat auštant: maldai Šacharit tomis dienomis ateinama šiek tiek anksčiau, nei įprasta ir prieš apsigaubiant „talitu“ ir užsidedant „cicitą“, skaito „slichot“.
„Slichot“ skaitymas prasideda vienodai“: „Ašrei“, „Chaci-kadiš“ ir malda, prasidedanti žodžiais: „Įsiklausantis į maldą, pas Tave ateis visi, kas gyvas“.
Ši malda sudaryta iš Tanacho ištraukų rinkinio ir užsibaigia gerai žinomais žodžiais: „Siela - tavo, o kūnas – Tavo kūrinys, pasigailėk to, ties kuo triūsei! Ir siela – Tavo, ir kūnas – Tavo, tad dėl Tavo vardo Kūrėjau, veik!“.
Po kiekvieno padainavimo yra išvardinamos 13 Kūrėjo gailestingumo savybių: „Kūrėjas – Kūrėjas galingas, maloningas ir gailestingas, kantrus...“.
Baigiamoji „slichot“ dalis taip pat kiekvieną dieną tokia pati ir ji baigiasi „Pilnu kadišu“, kurį sako chazanas.
Savo turiniu, dainavimu „slichot“ perkelia mus į ateinančių „Teismo dienų“ atmosferą.
Pradedant nuo elulo jaunaties iki Sukot šventės pabaigos, priimta prie maldų „Šacharit“ ir „Mincha“ (o kai kuriose bendruomenėse ir prie „Maariv“) pridėti 27-ją Tehilim psalmę, kurios turinys puikiai atitinka viso tišrei mėnesio ir ypač „Teismo dienų“ nuotaiką: „Kūrėjas – mano šviesa“ – šie žodžiai skirti Roš-Ašana, kai tikimės, kad Kūrėjas atkreips į mus Savo šviesų veidą ir „mano išgelbėjimas“ – užuomina į Jom-Kipur, dieną, kai dedame visas viltis į Kūrėjo pagalbą.
Tęsinys kalba pats už save: „Ko man bijoti? Kūrėjas – mano gyvenimo atrama. Ko man baimintis?.. Juk Kūrėjas duos man priedangą Savo palapinėje nelaimės dieną, suteiks man prieglobstį Savo palapinės pastogėje, į neprieinamą uolą užkels Jis mane...“.
Suprantama, kad tai užuomina į Sukot šventę.
Dar vienas paprotys, priimtas šiuo laiku – kiekvieną dieną, pradedant nuo elulo jaunaties ir iki dienos prieš Roš-Ašana išvakares, po maldos „Šacharit“ pūsti „šofarą“.
Tą dieną, 29-ją elulo, „šofaro“ nepučia – kad sukurti ribą tarp „šofaro“ pūtimo elulo mėnesį ir tarp „šofaro“ pūtimo per Roš-Ašana, tarp papročio ir tarp Toros priedermės vykdymo.
„Šofaro“ garsai skirti pažadinti abejingas ciniškas širdis, priversti tautą krūptelėti „Teismo dienų“ prieangyje.
Taip pasakė pranašas Amos: „Argi „šofaras“ pasigirs mieste ir tauta neišsigąs?“