• אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) ir rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Ravas Abrahamas Aškenazi tampa ravo Barucho mokiniu

Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, ravas Abrahamas Aškenazi tapo Baal aSulamo sūnaus ravo Barucho mokiniu.

Nežiūrint į tai, kad ravas Abrahamas pats buvo pasiekęs labai aukštas dvasines pakopas ir galėjo turėti savo mokinių, jis visiškai „anuliavosi“ prieš ravą Baruchą ir priėmė jį kaip savo mokytoją.

Rabi Icchakas Heler pasakojo:

„Kartą ravas Abrahamas Aškenazi man pasakė, jog kai pirmą kartą nunešė ravui Baruchui „kvitelį“ (tai raštelis, kuriame yra parašytas vardas žmogaus, kuriam reikalingas ravo palaiminimas), pajuto tokį išaukštintą jausmą, kokio seniai nebuvo jautęs.

Jis pajuto sielos pakilimą, kokį jausdavo jo tėvo Baal aSulamo laikais.

Būdamas ravo Barucho pamokose ir klausydamas jo kalbų, jautė neapsakomą, ypatingą dvasinį pakylėjimą“.

Kiekvieną roš-chodeš (naujo mėnesio pradžią) ravas Abrahamas Aškenazi iš Tverijos atvažiuodavo pas ravą Baruchą.

Taip pat atvykdavo per visas šventes.

Per „tišus“ (mokytojo rengiamos šventinės vaišės mokiniams) sėdėdavo šalia ravo Barucho.

Daug kartų matėme, jog dauguma ravo Barucho žodžių, pasakytų apie darbą Kūrėjui „tišo“ metu, buvo skirti būtent ravui Abrahamui.

Ravas Abrahamas Aškenazi labai artimai draugavo su rabi Icchaku Agasi ir su ravu Hileliu Gelbšteinu, kaip jau plačiai rašėme apie tai ankstesniuose skyriuose.

Jie dažnai atvykdavo pas ravą Abrahamą į Tveriją, o jis atvažiuodavo pas juos į Tel Avivą, į Bnei Braką.

Rabi Icchakas Agasi mirė 1970 metų, 3 chešvano mėnesio dieną., ir tai visiems buvo didelis smūgis ir netektis.

Visiems buvo be galo sunku susitaikyti su šio Kūrėjo žmogaus netektimi.

Po šios netekties ravas Abrahamas parašė paguodos žodžių kupiną laišką ravui Baruchui.

Jame atsispindėjo didžiulė draugų meilė, kuri buvo tarp jų.