• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שלבי הסולם מועדים ד' קושיות 

Šlavei haSulam „Keturi klausimai“

ravas Baruchas Ašlagas

                                                              2.

Iš tikro neįmanoma teisingai įvertinti jokio dalyko,
jei nėra žinoma šio dalyko svarba.
Yra taisyklė, kad žmogaus jaučiamas malonumas priklauso nuo to dalyko svarbumo.
Todėl kartais būna taip, jog žmogui yra duodamas svarbus dalykas,
tačiau žmogus, nemokėdamas įvertinti dalyko svarbumo,
neteikia tam dalykui ypatingos reikšmės, t.y. negauna tikro malonumo.

Pavyzdys iš mūsų pasaulio.
Kartą žmogus knygyne nusipirko neišvaizdžią seną knygą.
Atsitiko taip, kad pardavėjas taip pat nežinojo knygos tikros vertės,
todėl pardavė knygą, pagal jos išvaizdą – pusvelčiui.
Pirkėjas taip pat nežinojo knygos vertės,
todėl pirko be jokių ypatingų tikslų.
Kartą užėjo į pirkėjo namus žmogus,
kuris atpažino knygą ir pasakė, kad tai labai unikali knyga.
Ši knyga yra kelių šimtų metų senumo,
ir dabar yra yra pasaulyje tik trys jos egzemplioriai,
todėl tikroji knygos vertė yra labai didelė.
Žmogus, išgirdęs šią žinią, pradėjo visai kitaip vertinti knygą.
Ir savaime suprantama, to pasekoje pradėjo gauti šimteriopą malonumą.

Iš pavyzdžio galime suprasti, kaip svarbu teisingai įvertinti „dvasinį pakilimą”.
Tai reiškia, kad žmogaus protas nesupranta,
kokia svarbi kiekviena akimirka,
kai yra žmogui galimybė tikėti Kūrėjo didumu.
Ir koks tai svarbus dalykas, kad „pakilimo” metu yra pas žmogų noras anuliuotis prieš Kūrėją. Todėl savaime suprantama, dažniausiai žmogus negali teisingai įvertinti,
ir jausti malonumą iš to, kad Kūrėjas truputį priartino jį.
Tai reiškia, kad „pakilimo” metu mes turime jausti didelį džiaugsmą ir dvasios pakilimą.
Ir todėl Kūrėjui nieko nelieka, tik duoti žmogui „kritimą”,
kad būtų vieta ir galimybė įvertinti „pakilimą”.
Kaip pasakyta:
„Šviesos privalumas prieš tamsą“.
Todėl dėka „kritimų” žmogus ateina prie tikro dvasingumo svarbumo pajautimo.
Ir tada, žmogus gali įvertinti ir mėgautis „pakilimu”, bei pasakyti:
„Tai mūsų gyvenimas ir dienų ilgumas“.
Tada žmogus sužino tikrą tikėjimo svarbumą ir reikšmę.

Tačiau, kad žmogus galėtų pasiekti būseną, jog visas jo noras būtų tik „suteikti malonumą Kūrėjui”, reikia susikurti priemones tikėjimo į Kūrėjo didumą sustiprinimui.
Taip, kad žmogui apsimokėtų anuliuotis prieš Kūrėją ir dirbti Jo naudai.
Iš tikro žmogui neužtenka jo tikėjimo dydžio,
kurį jis gavo su auklėjimu.
Tai reiškia, kad žmogus buvo auklėjamas taip,
jog visada reikia tik prašyti Kūrėjo, kad Jis patenkintų žmogaus norus.
Ir visai nereikėjo galvoti, kad visa esmė, yra „malonumo Kūrėjui suteikimas”.
Tai reiškia, kad žmogus tiki užmokesčiu ir bausme, tik nežino,
kas tas tikras užmokestis ir bausmė.
Kaip parašyta:
„Jei mokeisi daug Toros...ištikimas darbdavys patenkins tavo poreikius“ (Avot 2 – 16).
Ir jei viskas priklauso nuo užmokesčio dydžio,
žmogus turi rūpintis tik užmokesčiu,
o ne tikėjimu į, „Duodančio užmokestį”, didumą.

Išeina, kad žmogui visai nereikia rūpintis tikėjimu į „Kūrėjo didumą”,
todėl nėra žmogui nei kritimų, nei pakilimų,
t.y. žmogus nedirba „dvasinio darbo”.
Ir todėl kartais, būdamas tarp visai pasaulietiškų žmonių,
jis pradeda iš vis abejoti Kūrėjo duodamu „užmokesčiu” ar „bausme”.
Todėl žmogus, klausydamas kitų žmonių „realistinius“ samprotavimus,
priima jų mintis kaip savo. Tada yra pavojus iš vis atsitraukti nuo Toros, todėl žmogus turi saugotis tokių diskusijų.

Tačiau tie žmonės, kurie nori pajusti Kūrėjo svarbumą,
t.y. nori, kad tik Kūrėjo svarbumas įgalintų juos mokytis ir vykdyti Torą bei priedermes,
turi visada stiprėti tikėjime į Kūrėjo didumą.
Tokie žmonės turi įvertinti nors ir mažiausią „prisilietimą” prie dvasingumo.
Taip pat reikia žinoti, kad viskas priklauso tik nuo Kūrėjo:
ar priartinti žmogų, ar atitolinti.
Todėl dvasinio darbo esmė visiškai anuliuoti savo esybę,
yra visiškai priešinga žmogaus prigimčiai,
tačiau tik taip galima tikėtis Kūrėjo „išgelbėjimo”.

Paprastai pakilimo metu žmogui atrodo,
kad jis natūraliai yra tokioje būsenoje.
Todėl žmogus nejaučia jokio poreikio Kūrėjo pagalbai.
Žmogui atrodo, kad taip bus visada,
t.y. jis visada bus ant „sparnų“.
Ir svarbiausia žmogui atrodo, jog jis gali visai apsieiti be Kūrėjo.
Todėl yra „ištaisymas”, kuris vadinamas „kritimu”.
Iš tikro tada žmogui iš viršaus parodoma tikra jo „stiprybė“, „pusiausvyra“ ir „stabilumas”,
t.y. kiek žmogus iš tikro gali atlikti „dvasinio darbo” – būti dvasingume, savo jėgomis.

Ir visa tai žmogus pamato aiškiai tik tada,
kai jį iš viršaus „nuleidžia“ iš supratimo,
kad jis yra „didvyris“.
Tada žmogus pamato, kad jis ne tik ne „didvyris“,
bet ir „žmogumi“ šiaip jau negali vadintis.
Ir jis ne geresnis už gyvulius, kurių visos mintys tik apie save.
Taip pat kritimo metu žmogus nejaučia,
kad jis jau pradeda „kristi”,
t.y. kritimo metu jis būna lyg „be nuovokos“.
Ir tik paskui ateina pagalba iš viršaus ir sako:
„Žinok, tu dabar esi kritime“.

Todėl anksčiau žmogus net nežinojo savo tikros padėties,
kad jis yra „kritime”.
Taip pat žmogus turi tikėti, kad šis žinojimas irgi neatėjo „atsitiktinai“.
Todėl „kritimas” yra skirtas tik tam, kad būtų galima įvertinti „pakilimą”.
Tai reiškia, kad žmogus turi padaryti analizę ir sakyti,
tai, kad jam grįžo tikėjimas, tai yra „Kūrėjo pagalba”.
Ir jei žmogus to neįvertins, jį vėl gali išmesti į „duobę“.
Todėl visada reikia dėkoti Kūrėjui,
kad Jis vėl „priartino” žmogų prie savęs.