Rabi Icchakas mėgdavo sakyti:
Žmogus turi
nuspręsti, kas jo gyvenime yra pirminės svarbos, o kas –
antrinės.
Tai reiškia, turi nuspręsti, ar jo paties poreikiai yra
svarbiausias dalykas, ar svarbiausia
yra artimo poreikiai ir darbas
Kūrėjui.
Pirminės svarbos reiškia, kad tas dalykas yra svarbiau
ir pirmiau už visa kita gyvenime.
Ir taip žmogus turi nuspręsti
kiekvienoje gyvenimo situacijoje:
jis turi mintyse pasverti dvi
galimybes ir nuspręsti, kur yra Kūrėjo noras, o kur –
jo paties
noras, kas yra svarbiau, o kas yra mažiau svarbu.
Ir pagal šiuos principus imtis veiksmų.
Rabi Icchakas dar sakydavo:
Kai pas žmogų
ateina kentėjimai, žmogui nereikia stengtis anuliuotii tų kentėjimų ir
slėptis
nuo jų, nes tada iš jų nėra jokios naudos.
Žmogui
reikia gerai pajausti tuos kentėjimus visa savo esybe, o tada eiti
tikėjimu
virš logikos, ir pasakyti, kad viskas atėjo iš Kūrėjo
noro „padaryti gerą kūriniams“.
Ir tai užuomina į Pesacho
įstatymus:
mes turime gerai sukramtyti ir susmulkinti tarp dantų
„maror“ (karčias žoles),
tam, kad pajausti jų kartumą.
Ir tik tada iš tikrųjų yra įvykdoma priedermė.