Rabi Israel Miler pasakojo:
„Kartais kai
kurie ravo Barucho mokiniai neatvykdavo į naktines pamokas arba
nepasirodydavo ravo Barucho rengiamuose šventiniuose
pasisėdėjimuose.
Kai jų paklausdavo dėl ko jie neatvyko, šie
atsakydavo, jog nebeturi jėgų ir kad dabar jie yra „kritimo“
būsenoje.
Rabi Icchakas jų paklausdavo, ar dėjosi šiandien
tfiliną.
Jie atsakydavo teigiamai.
Tada rabi Icchakas pasakydavo:
„Neturi būti skirtumo tarp tfilino užsidėjimo ir tarp dalyvavimo
naktinėje pamokoje.
Kaip privaloma atlikti viena, taip pat privaloma
ir kita.
Mes nesuprantame, koks ryšys yra tarp kritimo būsenos ir
neatvykimo į naktinę pamoką.
Žmogaus kritimai turi būti paslėpti
viduje (lygiai taip pat, kaip ir pakilimai) ir visai
nėra reikalo jų rodyti išoriškai“.
Rabi Icchakas sakė:
„Visi trukdžiai ir
nemalonumai gyvenime ateina tik dėl „Blogio angelo“.
Ir jei žmogus nusprendžia, kad jokie trukdžiai neišjudins jo darbe Kūrėjui ir jis tęs savo darbą šventume lyg nieko nebūtų atsitikę, tada „Blogio angelas“ jį palieka.
Ir dažniausiai
visi nemalonumai stebuklingu būdu taip pat pradingsta“.
Kartą rabi Icchakas pamatė jaunikį, kuris
apakintas viso šventės šurmulio, iš tikųjų ėmė jaustis kaip
pats didžiausias ir svarbiausias iš visų.
Rabi Icchakas jam
pasakė:
„Išminčiai sako, jog jaunikis panašus į karalių.
Tačiau turi suprasti, jog tai tik alegorinis palyginimas...“.
Toks buvo rabi Icchako būdas – jis nekentė
melo ir savaime suprantama, absoliučiai negalėjo pakęsti puikybės.
Ir kuo gi didžiuotis „mažam“ žmogui?
Argi žmogui iš tikrųjų kas nors priklauso?
Ir ta tema kartą pasakė juokais:
„Kai žmogus
tuokiasi, jis jaučiasi pats svarbiausias ir aukščiau visų kitų.
Jam atrodo, kad tik jis vienas veda, o kiti to nedaro.
Tačiau laikui
bėgant jis pamato, kad kiti taip pat tuokiasi, o ne tik jis.
Dar po kurio laiko, jis suvokia, jog visi veda, ir tik jis vienas dar nevedęs...“.