kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I.M.Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


Pesachas


Šventės pavadinimai


Ši šventė turi keturis pavadinimus:

1. Avivo (pavasario) šventė;

2. Laisvės šventė; 

3. Macot šventė;

4. Pesach.

Avivo (pavasario) švente jis vadinasi todėl, kad vyksta būtent avivo (pavasario)  mėnesį, gamtos klestėjimo laiku, kai laukuose sunoksta derlius.

Juk po pirmos šventės dienos į Šventyklą reikia pristatyti omerą tam tikrą kiekį naujo miežių derliaus.

Laisvės švente jis vadinasi todėl, kad pažymi išėjimo iš Egipto vergovės datą.

Neatsitiktinai ši šventė maldynuose vadinama „mūsų išsivadavimo laiku“ (tuo tarpu Sukot vadinama „mūsų džiugesio laiku“, o Šavuot „Mūsų Toros dovanojimo laiku). 

Macot švente vadinasi todėl, kad tuo laiku negalima valgyti „chameco“, o pirmąją šventės naktį reikia valgyti macą (ivritu dgs. מצות macot) kaip prisiminimą apie macą, valgytą skubiai pasitraukiant iš Egipto.

Ir galiausiai Pesachu ši šventė vadinama pagal ypatingo aukojimo pavadinimą, atliekamo 14 nisano dieną.

Šis aukojimas atspindi prisiminimą apie stebuklą, kurį Kūrėjas atliko Izraeliui Egipto „pirmagimių išnaikinimo“ bausmės metu.

Tą naktį Egipte nebuvo nei vienų namų, kuriuose nebūtų miręs pirmagimis „nuo faraono pirmagimio, kuris turi sėdėti soste, iki kalinio, sėdinčio belangėje ir visi gyvulių pirmagimiai“ išskyrus judėjų namus.

Pasakyta Toroje, kad atlikdamas „pirmagimių bausmę“ egiptiečių namuose, Kūrėjas praleido (פסח) judėjų namus.

Todėl šventinė auka ir visa šventė vadinasi Pesachas. 

Toroje ši šventė vadinama macot švente, tačiau išminčiai vadina ją tiesiog Pesachu.

Kodėl taip yra?

Talmude, traktate „Brachot“ pasakyta, kad „tfiline“, kuris yra uždedamas paties Kūrėjo, yra parašyta viena eilutė: „Ir kas, kaip Tavo tauta, Izraelis, viena tauta žemėje?“

Pasakė Kūrėjas judėjams: „Jūs paskelbėte Mano vardą žemėje o Aš paskelbiu jūsų vienybę taikoje. Jūsų „tfilinuose“ parašyta: „Klausyk, Izraeli, Kūrėjas mūsų Dievas, Kūrėjas vienas“. Ir Aš rašau Mano „tfiline“: „Ir kas, kaip Tavo tauta Izraelis, vieninga tauta žemėje?“ Iš čia matyti abipusės meilės ir pagarbos jausmas tarp Kūrėjo ir Jo tautos. Ir apie šią vienybę taip pasakyta knygoje Šir aŠirim: „Aš priklausau mano mylimajam, o jis man“.

Taip yra ir su Pesachu: Kūrėjas vadina jį Toroje macot švente, kad pabrėžti judėjų nuopelną, kai besąlygiškai klausė Jo Egipte, kai Jis liepė paaukoti Pesacho auką ir išeiti iš Egipto: jie taip paskubėjo įvykdyti Jo įsakymą, kad tešla nespėjo išrūgti ir jie valgė macą.

O iš kitos pusės Pesacho pavadinimu norima pabrėžti ne savo nuopelnus, o Kūrėjo malonę, Kuris išgelbėjo jų namus Egipte nuo „pirmagimių bausmės“.

 

Sederis


Po „Maarivo“, kuriame yra skaitoma šventinė „Amida“ (o chasidinėse sinagogose taip pat ir „Halelis“), reikia pradėti pasiruošimą svarbiausiam Pesacho įvykiui sederiui.

Jau nuo seno sederis tapo Pesacho simboliu.

Daugybė įstatymų yra susiję su juo: ir tų, kurie užrašyti Toroje, ir tų, kurie nustatyti išminčių - daugybė šios nakties papročių duoda galimybę vėl išgyventi praeities įvykius. 

Namuose turi būti balta staltiese užtiestas ir pačiais gražiausiais stalo įrankiais papuoštas stalas, ant kurio taurės pagal dalyvių skaičių, o centre ypatinga „Elijahu taurė“.

Uždengtos specialiomis servetėlėmis ant stalo padedamos macos, ant kėdės žmogaus, kuris ves sederį, padedamos pagalvėlės.

Prieš vedantįjį ant stalo padedamas ypatingas dubuo keara, kuriame sudedama viskas, kas reikalinga sederiui.

Šalia padedamas dubuo su sūdytu vandeniu ir servetėle, kurioje bus paslepiamas „afikomanas“. 

Namų šeimininkė uždega žvakes nuo ugnies, uždegtos dar prieš sutemstant, palaimindama: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir prisakęs mums uždegti šventines žvakes“.

Tada pasako „Šeechejanu“, turėdama omenyje, kad šis palaiminimas skirtas taip pat ir visoms priedermėms, kurios yra atliekamos kartą metuose.

Namų šeimininkas pasako „Šeechejanu“ Kidušo metu. 

Jei pirma Pesacho diena sutampa su Šabatu, tai žvakės uždegamos dar prieš prasidedant Šabatui ir palaiminimas tada kitoks: „...uždegti Šabato žvakes ir šventines žvakes“.

Per šventę palaiminimas pasakomas prieš uždegant žvakes, bet jei ji sutampa su Šabatu, tai pirma uždegamos žvakės ir tada sakomas palaiminimas. 

Sederio naktį yra atliekamos dvi Toros priedermės: macos valgymas pirmąją Pesacho naktį ir pasakojimas apie išėjimą iš Egipto.

Pirmosios priedermės įvykdymui ant stalo padedamos trys macos, uždengtos specialia servetėle.

Minimalus kiekis, kurį būtina suvalgyti sederio metu (o už Izraelio ribų ir antrąją Pesacho naktį taip pat) tai kazait, tai yra ne mažiau 25 gramų.

Antrąją priedermę pasakoti šią naktį apie išėjimą iš Egipto tiesiogiai nurodo Tora: „Ir papasakosi savo sūnums tą dieną taip: dėl šios priedermės įvykdymo padarė Kūrėjas man tai išeinant iš Egipto“.

Tiesa, atsiminti apie išėjimą iš Egipto reikia visada, kaip pasakyta Toroje: „Kad atsimintum tu išėjimą iš Egipto visas tavo gyvenimo dienas“.

Ir ši priedermė yra vykdoma kiekvieną dieną skaitant „Šma“, tačiau priedermė pasakoti yra skirtingas dalykas.

Priedermę „...ir papasakosi savo sūnums“ galima vykdyti tik „tą dieną“, kai „Pesacho auka, maca ir „maror“ yra prieš tave“, tai yra sederio metu, kai reikia valgyti Pesacho aukos mėsą, macą ir „maror“.

Kad kuo geriau atlikti šią užduotį įdomiai papasakoti apie išėjimą iš Egipto, nepraleidžiant nei vienos svarbios detalės, išminčiai sudarė Agada, pasakojimą apie išėjimą.

Agadoje pasakojama apie istorinį tos epochos foną, apie tai, kaip judėjai atėjo į Egiptą, apie dešimt bausmių, Kūrėjo pasiųstų Egiptui, apie Raudonosios jūros perskyrimą iki to, kaip išsilaisvinusi judėjų tauta iš Kūrėjo rankų gavo Torą ir įėjo į pažadėtą jiems Izraelio žemę.


Keturios taurės


Prie šių dviejų priedermių (macos valgymo ir pasakojimo apie išėjimą iš Egipto) išminčiai pridėjo „keturių taurių“ priedermę: sederio metu reikia išgerti keturias taures vyno, atminčiai apie išsilaisvinimą iš vergijos.

Penkta taurė, statoma stalo viduryje, simboliškai skiriama pranašui Elijahu.

Kodėl būtent keturios taurės?

Todėl, kad Kūrėjas pasakydamas Moše apie Izraelio išsivadavimą iš Egipto, panaudojo keturis išsireiškimus: 1. „Aš išvesiu jus iš Egipto priespaudos“; 2. „Aš išlaisvinsiu jus nuo tarnavimo jiems“; 3. „Aš išgelbėsiu jus didele galia ir baisiomis bausmėmis“; 4. „Aš padarysiu jus Savo tauta“.

O kam reikalinga penktoji taurė, „pranašo Elijahu taurė“?

Bendrai priimtas paaiškinimas toks, kad yra dar ir penktas pažadas: „Aš atvesiu jus į šalį, kurią prisiekiau atiduoti Abrahamui, Icchakui ir Jakovui ir atiduosiu ją jums kaip palikimą! Aš Kūrėjas“.

Ir todėl, kad pranašo Malachi pasakyta, jog išsilaisvinimo šauklys bus pranašas Elijahu, jam pripilama penkta taurė, tuo išreiškiant tikėjimą į išsilaisvinimą.

Vynas iš šios taurės negeriamas, tuo pabrėžiant, kad tik tada, kai jis, pranašas Elijahu ateis, paskelbdamas apie išsivadavimą ir išsipildys visi penki Kūrėjo pažadai – tada bus galima išgerti ir penktąją taurę.

Kiekvienoje iš penkių taurių turi būti ne mažiau nei reviit kiekis vyno, tai yra mažiausiai 86 cm³ ir kiekvieną kartą reikia išgerti visą arba bent jau didžiąją dalį vyno.

Pageidautina, kad tai būtų raudonas, aukščiausios kokybės vynas (bet ne toks, nuo kurio greitai apgirstama, nes tai sutrukdys atlikti sederį iki galo taip, kaip pridera).

„Keturių taurių“ priedermės įvykdymui tinka taip pat ir vynuogių sultys.  


קערה „Keara“


Pagrindinis dalykas ant stalo sederio metu tai „keara“, didelė, graži lėkštė.

Tais laikais, kai dar stovėjo Šventykla, pirmąją Pesacho naktį visi privalėjo suvalgyti kazait kiekį Pesacho aukos, t.y. ėriuko, iškepto ant atviros ugnies, mėsos.

Kartu valgė ir macot ir „maror“, tai yra karčias žoles, tuo įvykdant tai, kas pasakyta Toroje: „Kartu su neraugintos duonos papločiais ir karčiomis žolėmis valgykite juos“. 

Dabar, kai nėra Šventyklos ir nėra galimybės įvykdyti Pesacho aukos priedermės, tam, kad neužmiršti apie šią priedermę, į „kearą“ yra dedama זרעה „zroa“ (pažodžiui petys) apkeptą vištos sparnelį.

Daroma tai atminimui apie „stiprią ranką“, kuria Kūrėjas išvedė judėjus iš Egipto.

Kas liečia neraugintą duoną, tai priedermė valgyti macot nepriklauso nuo priedermės valgyti Pesacho auką ir todėl šiais laikais ji yra vykdoma kaip Toros priedermė.

O štai מרור „maror“ priedermė atvirkščiai neatsiejama nuo Pesacho aukos priedermės ir todėl šiais laikais, kai ši priedermė neatliekama, karčios žolės valgomos tik kaip atminimas apie praeitus laikus, nes taip nustatė išminčiai.

Iš esmės „maroru“ gali būti bet kokia karti žolė: salota, cikorija ir pan.

Jos skonis primena, kaip egiptiečiai kartino judėjams gyvenimą, užkrovę jiems nepakeliamai sunkų darbą. „Maroro“ minimumas, kurį reikia suvalgyti kazait (jei tai salota tai bus apie 17 g.).

Išminčiai nurodė prieš valgant „marorą“ pasakyti palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti karčias žoles“.  

„Zroa“ dedamas „kearos“ viršuje dešinėje pusėje, o priešais kairėje viršuje dedamas virtas kiaušinis, kuris primena apie kitą šventės aukojimą „chagiga“ auką.

Yra taip pat kitas aiškinimas, kad kiaušinis, tradicinis gedinčiųjų maistas, primena apie Šventyklos sugriovimą.

(Dar vienas paaiškinimas, kodėl „chagiga“ auką „kearoje“ simbolizuoja būtent kiaušinis kaip kiaušinis jį verdant vis kietėja ir tvirtėja, taip ir Izraelio tauta su kiekviena nauja neganda tampa stipresnė ir užsigrūdinusi).

Per vidurį tarp „zroa“ ir kiaušinio, šiek tiek žemiau jų dedamas „maroras“.

Šie trys komponentai turi sudaryti trikampį.

Ir po jais, apatinėje „kearos“ dalyje, susidaro antrasis trikampis iš חרוסת „charoset“ (dešinėje), כרפס „karpaso“ (kairėje) ir חזרת „chazeret“ (per vidurį apačioje).

Visa tai skirta tam, kad sukelti vaikų, sėdinčių prie šventinio stalo smalsumą, kad jie pradėtų klausinėti, ką visa tai reiškia.

Juk bendrai visa sederio ceremonija turi vaikams nušviesti išėjimą iš Egipto.

Į „charosetą“ grūstų riešutų, obuolių ir datulių masę, pagardintą prieskoniais ir vynu, yra mirkomas „maroras“, kas reiškia tai, apie ką kalba Tora: „Egiptiečiai apkartino gyvenimą judėjams, privertę juos sunkiai dirbti, gaminant plytas iš molio (kurį simbolizuoja „charoset“).

„Karpas“ – tai kokios nors sodo daržovės: virta morka, bulvė, taip pat ridikas, petražolė ir t.t. „Karpasas“ mirkomas į sūdytą vandenį, taip pat dėl to, kad neįprastais veiksmais sužadinti vaikų smalsumą.

Prieš suvalgant „karpasą“, pasakomas palaiminimas: „...kuriantis žemės vaisių“.

O pačioje „kearos“ apačioje yra „chazeret“ tarkuotas krienas.

„Chazeret“ reikalingas sumuštiniui „koreach“, kuris valgomas atminimui apie Hilelio paprotį daryti „sumuštinį“ iš Pesacho aukos mėsos, macos ir „maroro“.

Reikia pastebėti, kad egzistuoja skirtingi „kearos“ išdėstymo būdai: pagal rabi Icchako Lurijos nuomonę (Ari), pagal Vilniaus Gaono nuomonę.

Tačiau vis tik išdėstymas „kearoje“ dažniausiai būna toks.

O „keara“ dedama ant servetėlės, kuria uždengtos trys macos.  

 

Sederio eiga


Tam, kad palengvinti sederio pravedimą, išminčiai sudarė labai aiškią jo tvarką.

„Kadeš“ („pašventink“) šeimos galva atlieka Kidušą“, kurio metu pasako palaiminimus: „...kuriantis vynuogės vaisių“, „...pašventinantis Izraelį ir šventes“ ir „Šeechejanu“.

„Urchac“ („nuplauk“) sederio dalyviai eina apsiplauti rankų, bet tai darydami nesako palaiminimo.

Sederio vedančiajam atnešamas puodelis su vandeniu, bei dubuo, jis apsiplauna rankas neatsikeldamas iš savo krėslo.

Juk jis šią naktį panašus į karalių, kuriam visi pasiruošę su džiaugsmu tarnauti.

Beje, kai kuriose bendruomenėse priimta, kad sederio vedantysis apsirengtų baltais rūbais (kitl idiš kalboje) kaip kohenas, atliekantis tarnystę Šventykloje.

Po kaire vedančiojo ranka padedama pagalvėlė, į kurią jis atsiremia kaip priimta prie karališko stalo. 

„Karpas“ yra pamirkomas į sūdytą vandenį, pasakant palaiminimą „...kuriantis žemės vaisių“ ir suvalgomas.

„Jachac“ („perlaužk“) imama vidurinioji maca ir perlaužiama į dvi dalis. Didesnioji dalis suvyniojama į specialią servetėlę ir paslepiama.

Ši dalis skirta „afikomanui“: jis suvalgomas pačioje trapezos pabaigoje, prieš skaitant „Birkat amazon“ kad burnoje liktų macos skonis pagrindinės šios nakties priedermės skonis.

„Magid“ („pasakotojas“) tai Agados skaitymas, atsakant į vaikų klausimus: „Kuo skiriasi ši naktis nuo kitų naktų?“.

Skaitoma nuo žodžių: „Vergais mes buvome...“ iki palaiminimo „...išgelbėjęs Izraelį“. 

„Rachca“ („apiplovimas“) vėl apiplaunamos rankos, šį kartą pasakant palaiminimą „...liepęs mums apiplauti rankas“, kaip tai paprastai daroma prieš trapezą.

„Moci, maca“ („išauginantis duoną iš žemės“, maca) trapeza pradedama nuo macos.

Prieš tai, kai bus suvalgyta macos, pasakomas palaiminimas „...išauginantis duoną iš žemės“ ir „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs valgyti macą“.

„Maror“ pasakius palaiminimą „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti „maror“, suvalgoma „maroro“.

„Koreach“ („sudėjimas kartu“) daromas „sumuštinis“: tarp dviejų macos gabalėlių dedamas „chazeret“ ir sakoma: „Atminimui apie Šventyklą mes darome taip, kaip darė Hilelis ir tada valgomas šis „sumuštinis“.

„Šulchan orech“ („padengtas stalas“) šventinė trapeza.

Reikia pasistengti, kad vaišės būtų kuo gausesnės: mėsa, žuvis, įvairiausi skanėstai...

Pastebėsime, kad sefardų judėjai valgo per Pesachą taip vadinamus kitnijot ryžius, sorų kruopas ir panašius varpinius, o taip pat ankštinius, žemės riešutus ir saulėgrąžas.

Aškenazių judėjai kitnijot nevalgo, todėl kad miltai iš kitnijot labai panašūs į penkių grūdų miltus“, o tai gali suklaidinti.

„Cafun“ („paslėptas“) po trapezos yra suieškomas „afikomanas“, kuris buvo paslėptas sederio pradžioje, jis laužomas ir juo pasidalinama su visais dalyviais. Šiuo „desertu“ yra užbaigiama šventinė trapeza.