Kartą rabi Icchakas išvyko į Tveriją.
Jis
norėjo surinkti savo mokytojui pinigų, kurio namuose tuo metu buvo
didžiulis trūkumas.
Kai atvyko į Tveriją, buvo baisiai išalkęs, nes visą dieną neturėjo kąsnio
burnoje.
Kai atėjo pas rabi
Abrahamą Aškenazi, Baal aSulamo mokinį, į namus,
šis jį tuoj
puolė vaišinti.
Rabi Icchakas valgė, kol numalšino savo didžiulį
alkį.
Tada rabi Abrahamas pasiūlė penkiasdešimt lirų, kas tuo
laiku buvo didžiuliai
pinigai.
Jis padavė pinigus, ir rabi Icchako veidas nušvito.
Jis pasakė rabi Abrahamui:
„Kai atvykau pas
tave, buvau labai alkanas, todėl jutau didžiulį malonumą
iš
maisto, kurį man davei.
Tačiau kai padavei pinigus mūsų
mokytojui, pajutau žymiai
didesnį malonumą, ir iš tikrųjų
tuo atgaivinai mano sielą“.
Iš to galime pamatyti, koks didelis buvo rabi Icchako atsidavimas savo
mokytojui ravui Baruchui.
Rabi Icchakas buvo dešinioji ravo Barucho
ranka.
Jis viskam vadovavo ir viską tvarkė.
Visi mokymo namų reikalai, kontaktai su mokiniais buvo rabi Icchako
priežiūroje.
Ravas Baruchas neturėjo kontakto su jaunaisiais mokiniais, ir jis
norėjo,
kad juos prižiūrėtų ir rūpintųsi rabi Icchakas.
Jis mokė ir vedė juos savo tėviška ranka mūsų mokytojo Baal aSulamo keliu.