• „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas: Pinchas Eleazaro sūnus, Arono koheno sūnus nukreipė Mano pyktį nuo Izraelio sūnų, savo pavydu pavydėdamas Man, todėl neišnaikinau Izraelio sūnų savo pavyde. Todėl pasakyk: duodu jam savo taikos sandorį“ (Bemidbar 25 – 10, 11, 12).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

אחור וקדם צרתני  

„Iš priekio ir iš užpakalio apglėbei mane“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               10. 

                       Skirtumas tarp dirbančio ir nedirbančio Kūrėjui

Dabar galima suprasti skirtumą tarp dirbančio ir nedirbančio Kūrėjui.
Iš tikro, jei žmogus bijo bet nepasitiki Kūrėju,
jis nebūtų sugrįžęs net ir dėl „didelių (brangių) ąsotėlių“.
Natūralu, kad žmogus aiškaus pavojaus akivaizdoje,
galvoja tik apie savo gyvybę,
ir visai nebesirūpina savo turtu.
Tačiau, dirbantis Kūrėjui, kartu su pastangomis ir baime,
aiškiai supranta ir pasitiki Kūrėjo gerumu bei gailestingumu.
Iš tikro toks žmogus žino,
kad joks svetimas neužvaldys jo turto.
Todėl netgi tokiu metu rūpinasi „mažais ąsotėliais“,
nes teisuoliams yra labai brangus jų turtas.

Todėl Toros dovanojimo metu Izraelis galėjo suprasti,
kaip buvo vienu išsireiškimu pasakyta „Prisimink ir Saugok Šabato dieną“.
Tai, ko burna negali pasakyti,
ausis išgirsti,
o širdis suprasti.
Ir išminčiai paaiškino,
kad (זכור zachor) „prisimink“ reiškia – „meilę“,
o (שמור šamor) „saugok“ reiškia – „baimę“.

Ir šie du prieštaravimai buvo pasakyti bei perduoti Izraeliui kartu, kaip vienas.
Todėl Izraelis turi stengtis sujungti juos į vieną,
nežiūrint kad jie prieštarauja vienas kitam.
Ir nėra suprantama,
kaip išvis realybėje gali būti toks dalykas,
t.y. materialioje burnoje, ausyje ir širdyje.
Tačiau tai padaro Toros jėga,
nes žmogus, „susijungęs“ su Tora,
nusipelno, kad šie dalykai būtų „sujungti“ jo širdyje,
kaip Jakovo, mūsų Tėvo, meilės savybė.