kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

אחור וקדם צרתני  

„Iš priekio ir iš užpakalio apglėbei mane“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                             9.


                                       Jakovo, mūsų Tėvo savybė


Reikia suprasti, ką paaiškino išminčiai,
kad Jakovas sugrįžo pasiimti „mažų ąsotėlių“.
Iš tikro labai keista,
tuo metu, kai Jakovas pamatė,
kad ateina Ezavas nužudyti jo ir jo artimųjų,
bei pagrobti visą jo turtą,
kaip galėjo Jakovas pasilikti vienas tokiame pavojuje,
ir dar gelbėti savo „mažus ąsotėlius“.
Iš Toros matome, kad Jakovas labai bijojo dėl savo gyvybės, kaip parašyta:
„Ir išsigando labai Jakovas... ir padalino viską į dvi stovyklas“ (Berešit 32 – 8).


Tačiau, kaip aiškinome:
„Žmogų ir gyvulį gelbsti Kūrėjau“ (Tehilim 36 – 7),
tai įkūnyta Jakovo savybė.
Kaip parašyta, kad Abrahamas įkūnyjo „gerumo“ savybę,
o Icchakas įkūnyjo „baimės“ savybę.


Iš tikro šios dvi savybės yra priešingos viena kitai,
nes tas, kas myli, nebijo ir visada pasitiki mylimuoju.
Juk „Visas nuodėmes uždengs meilė“(Mišlei 10 – 12).
Tačiau kas bijo, nepasitiki, nes jei pasitikėtų, nebijotų išvis.
Iš tikro Jakovas, tobuliausias iš Tėvų,
įkūnyjo gailestingumo savybę,
t.y. sujungė du šiuos prieštaravimus kartu – meilę ir baimę.
Ir kaip yra žinoma, tai gailestingumo savybės pagrindas.


Apie tai sako Tora:
„Ir bijojo Jakovas labai... ir padalino viską į dvi stovyklas“.
Ir kad dar nors truputį prisidėti prie išsigelbėjimo,
pasiuntė dovanas Ezavui, gal suminkštins jį.
Iš tikro matome, kad Jakovas elgėsi visai natūraliai ir paprastai,
kaip eilinis žmogus.
Kaip žmogus, besirūpinantis valgiu,
bėgioja visą dieną ir visą naktį,
kad užsidirbti maistui.
Arba žmogus, besisaugantis nuo priešų,
sugalvoja visokias gudrybes,
kaip išsaugoti savo gyvybę ir turtą.


Ir šią problemą iškėlė Raši,
t.y. kodėl bijojo Jakovas,
juk Kūrėjas jam prižadėjo:
„Saugosiu tave visuose keliuose“ (Berešit 28 – 15)?


Ir atsako, jog Jakovas bijojo,
kad ateityje nenusidėtų.
Čia pabrėžti, kad Jakovas turėjo pasakyti,
bijau „gal nusidėjau“, (nes nepaitikėjau Kūrėju),
o ne „kad nenusidėčiau“.


Tačiau iš visko, kas pasakyta, aišku,
kad iš tikro pas Jakovą buvo tobula „meilės“ savybė.
Tai reiškia, kad Jakovas absoliučiai, be jokių abejonių, tikėjo,
jog Kūrėjas apsaugos jį,
ir nieko jam blogo neatsitiks.
Tačiau Jakovas elgėsi kaip paprastas žmogus,
ir parodė, kad bijo.
Todėl, kaip įpareigoja „gyvuliškas“ protas,
ieškojo paprastų apsisaugojimo priemonių,
lyg labai bijotų 400 žmonių, esančių su Ezavu.
Todėl Jakovas lyg „pilnai nepasitikėjo“, nes bijojo iš tikro.
Iš tikro Jakovas atliko apsisaugojimo veiksmus,
kuriuos atlieka žmogus, bijantis priešo,
t.y. padalino stovyklas,
davė Ezavui dovanų ir t.t.
Tačiau kodėl Jakovas taip elgėsi,
juk jis nebijojo Ezavo nei trupučio,
o pasitikėjo Kūrėju?


Iš tikro Jakovas bijojo, kad nenusidėtų,
nes teisuolis dėl savo kuklumo nepasitiki savimi,
kad nenukris iš savo pakopos veiksmo metu.
Todėl Jakovas pasiruošė visas paprastas priemones,
kad apsisaugotų nuo priešo.


Tačiau sieloje Jakovas žinojo,
kad šios priemonės yra bevertės,
ir pasitikėjo tik Kūrėju, bei Jam meldėsi.
Todėl aišku, kodėl Jakovas sugrįžo „mažų ąsotėlių“,
kad parodyti, jog su baime buvo pas jį ir tobula „meilė“,
be jokio trūkumo, apsaugok Kūrėjau.
Iš tikro Jakovas nenorėjo prarasti net „mažų ąsotėlių“,
nes tikrai žinojo, kad priešas visai neprisilies prie jo turto.