• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) ir rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi David Meincbergas – Baal aSulamo mokinys

Rabi Zalmanas Lembergeris, kuris daugelį metų buvo Baal aSualmo padėjėjas, pasakojo:

„Kartą iš karto po maldos pas Baal aSulamą į Mokymo namus atvyko jo ištikimas mokinys rabi Davidas Meincbergas.

Jam reikėjo susitikti su Baal aSulamu dėl kažkokio klausimo.

Tačiau dėl tam tikrų priežasčių Baal aSulamas negalėjo su juo susitikti.

Rabi Davidas stovėjo ten ir laukė.

Tuo tarpu Baal aSulamui netgi prireikė kažkur nuvykti.

Kai jis grįžo, rabi Davidas vis dar tebelaukė.

Po kurio laiko Baal aSulamas pasakė savo padėjėjui, kad pakviestų rabi Davidą.

Tai buvo po aštuonių valandų laukimo...“.

Toliau pasakojo rabi Zalmanas:

„Mačiau kaip rabi Davidas įėjo į mūsų mokytojo kambarį ir pabuvo ten gal vieną minutę...

Ir išėjo iš jo visas švytintis, džiaugsmingu veidu...

Iš to galime pasimokyti, koks didelis buvo Baal aSulamo mokinių tikėjimas mokytojo didumu, kad verta buvo laukti aštuonias valandas dėl vienos minutės pokalbio“ (čia baigiasi rabi Zalmano pasakojimas).

Rabi Menachem Idelštein, kuris buvo rabi Davido Meincbergo šeimos narys, pasakojo:

„Kai rabi Davidas mokydavosi iš Baal aSualmo knygų, ir ateidavo svetimas žmogus, rabi Davidas pakeisdavo žodžius ir sakydavo žodžius, kurie nebuvo parašyti, ir taip, kol tas žmogus išeidavo“.

Paaiškinimas:

Tokiame rabi Davido elgesyje matyti begalinis didumas, kurį rabi Davidas jautė savo mokytojui.

Taip pat – kaip stipriai rabi Davidas vertino ir brangino savo mokytojo raštus.

Tai panašu, kai žmogus kalbasi su labai brangiu ir artimu draugu apie svarbius dalykus, jis nenori, kad apie tai girdėtų pašaliniai žmonės, ir jei koks nekviestas žmogus prisiartina, tada jis pradeda kalbėti tyliau arba pereina prie kitų dalykų.

Ir tai yra natūralu dviejų besišnekančių draugų, tuo tarpu rabi Davido Meincbergo elgesys nebuvo natūralus dalykas, greičiau jau virš žmogaus prigimties, nes tam buvo reikalingas didžiulis tikėjimas mokytojo didumu.

Kartą rabi Davidas skubėjo į Baal aSulamo pamoką ir pakeliui jį sustabdė vienas judėjas, beveik maldaudamas ateiti ir užpildyti „minjaną“ („minjanas“ – tai 10 suaugusių judėjų maldai), nes be jo nieko kito daugiau negalės surasti.

Rabi Davidas pradėjo svarstyti, eiti ar ne:

„Juk tam ir einu į šias pamokas, kad dirbčiau Kūrėjo darbą ir dabar man yra galimybė padėti artimui, todėl turiu sutikti.

Tačiau iš kitos pusės, ar yra svarbesnis dalykas pasaulyje už mokytojo pamoką?“

Mintys šokinėjo galvoje ir keitė viena kitą.

Tada jis leidosi bėgti.

Bėgo, bėgo, kol atbėgo pas Baal aSulamą.

Papasakojo jam, kas nutiko ir Baal aSulamas pasakė, kad viską žmoguje apsprendžia svarbumas.

Kur žmogus mato didesnį svarbumą, ten jis ir eina.