• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר לא  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                              31.

Apie tai parašyta „Tikunim“ (Tikunim Chadašim 97-72):
„Pas siurbėlę yra dvi dukterys,
sakančios (hav, hav) duok, duok“( pagal Mišlei 30).
Siurbėlė reiškia Gehinomą (pragarą),
o ten „pagauti“ nusidėliai loja,
kaip šuo „hav“, „hav“.
Vienas „hav“ – duok man šio pasaulio turtus,
ir kitas „hav“ – duok man kito pasaulio turtus.
Tačiau, bet kokiu atveju ši pakopa žymiai yra svarbesnė už pirmą.
Tai reiškia, kad žmogus pasiekia tikrą „noro gauti“ sau dydį,
ir jam yra duota visa jo „darbui“ reikalinga „medžiaga“.
Ši pakopa galiausiai atveda žmogų į „lišma“.
Kaip parašyta:
„Visada žmogus turi užsiiminėti Tora, netgi „lo lišma“,
nes iš „lo lišma“ ateis į „lišma“.

Todėl ši pakopa, einanti po „trylikos metų“ skaitosi „šventa pakopa“.
Ir tai yra „šventa tarnaitė, aptarnaujanti Ponią“,
kuri yra „šventosios Šchina“ paslaptis.
Iš tikro ši „tarnaitė“ atveda į „lišma“,
ir nusipelnome Šchinos pasireiškimo.
Tačiau žmogus turi stengtis visomis įmanomomis priemonėmis,
kad ateitų į ‚lišma“.
Ir jei jis nesistengs, ir neateis į „lišma“,
tada žmogus nukrenta pas „nešvarią tarnaitę“,
kuri yra priešais „šventą tarnaitę“.

Tai reiškia, kad „nešvarios tarnaitės“ vaidmuo supainioti žmogų,
kad jis neateitų iš „lo lišma“ į „lišma“.
Apie šią „tarnaitę“ pasakytą:
„Tarnaitė, jei paveldi ponią“ (Mišlei 30),
t.y. ji neleidžia žmogui prisiartinti prie „Ponios“,
prie „šventosios Šchinos“.
Ir paskutinis šios Antros dalies etapas yra tas,
kad žmogus turi „įsimylėti“ ir trokšti Kūrėjo su didele aistra.
Tai panašu į žemišką įsimylėjimą ir aistrą,
kai įsimylėjęs galvoja apie savo mylimąją visą dieną ir visą naktį.
Kaip apie tai pasakė pijotų (religinių giesmių) autorius:
„Kai tik aš pagalvoju apie savo meilę, visai negaliu užmigti“.
Ir tada tai:
„Išsipildžiusi aistra – Gyvybės medis“ (Mišlei 13 – 12).

Tai reiškia, kad penkios sielos pakopos yra vadinamos „Gyvybės medžiu“.
Ir vienos pakopos „atstumas (periodas)“ yra „penki šimtai metų“ (dvasinė kategorija),
t.y. kiekviena pakopa sudaryta iš „šimto metų“.
Iš tikro žmogus turi gauti visas šias penkias pakopas,
t.y. šviesas naranchai (nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida).
Šios šviesos aprašytos Trečioje dalyje.