Ravas
Šmuelis Meincbergas pasakojo:
„Mano tėvas ir mano mokytojas rabi
Davidas tam tikru periodu gyveno Jeruzalėje.
Jis buvo labai prisirišęs prie savo
mokytojo Baal aSulamo ir be galo jį mylėjo.
Nežiūrint į tai, kad
mano mamos sveikata buvo labai silpna (tiek, kad netgi keletą metų
jai teko praleisti ligoninėje), ir nežiūrint to, kad namuose buvo
maži vaikai, kuriems reikėjo priežiūros, ypač kai jie
susirgdavo, nebuvo tokios jėgos pasaulyje, kuri sulaikytų mano tėvą
ir jis kiekvieną naktį antrą valandą neatsidurtų pas Baal
aSulamą.
Netgi per Šabatą jis keliaudavo į Givat Šaulį.
Tai
darydavo net du kartus: vieną kartą dieną, kitą kartą – per
trečią trapezą (t.y. vakare).
Mano tėvas visą gyvenimą dirbo mokytojui su
didžiausiu atsidavimu.
Ir taip pat mokytojas Baal aSulamas savo ruožtu labai mylėjo mano tėvą.
Šią
didžiulę meilę savo mokytojui mano tėvas perdavė ir man.
Kartą,
kai Baal aSulamo žmona gulėjo ligoninėje, budėjau jos palatoje
valandų valandas, kad tik gydytojai matytų, jog jos šeima ja
nuolat rūpinasi.
Vėliau Baal aSulamas man pasakė: „Esi geras vaikinas“ (čia rabi Šmuelio pasakojimo pabaiga).
Rabi
Davidui Meincbergui teko patirti nemažai kentėjimų dėl to, kad buvo
labai prisirišęs prie Baal aSulamo.
Kaip buvo minėta, jis dirbo mokytoju ješivoje „Chajei olam“.
Ir kai joje sužinojo, kad rabi
Davidas kiekvieną naktį eina mokytis pas Baal aSulamą,
kilo didžiulis nepasitenkinimas ir jį nušalino nuo pareigų.
Jų
teigimu, jei jis naktį nemiega, dieną būna labai pavargęs ir
negali tinkamai mokyti vaikų...
Ir tai tik vienas pavyzdys, kad rabi Davidui, o taip pat ir kitiems mokiniams teko patirti nemalonumų dėl savo atsidavimo mokytojui Baal aSulamui.