• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר כה  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                            25.

Ir dabar mes turime sprendimą Penktam tyrinėjimui.
Klausėme, jei kūnas yra taip labai sugadintas, kad siela negali būti visame savo tyrume,
bet tik po to kai kūnas suirs žemėje.
Todėl, jei taip, tai kodėl kūnas vėl sugrįžta prisikelti iš numirusių?

Dar išminčiai pasakė, kad ateityje mirusieji prisikels su savo defektais,
kad niekas nepasakytų, jog tai kitas kūnas (Zohar, Emor).
Ir šį dalyką gerai suprask iš pačios kūrimo minties, t.y. iš Pirmos būsenos,
kur sakėme, kad Kūrėjo mintis buvo padaryti gera kūriniams.
Todėl Kūrėjas būtinai sukūrė kūriniuose milžinišką norą gauti visą šią gausybę ir gerumą,
kuris yra sukūrimo mintyje.
Iš tikro didelis malonumas ir didelis noras gauti šį gerumą, eina kartu.

Dar sakėme, kad šis didelis noras gauti, tai ir yra visa naujai sukurtos kūrinijos materija.
Todėl Kūrėjui nieko daugiau nereikia,
kad Jis galėtų įvykdyti kūrimo mintį.
Juk iš tobulo Meistro negali išeiti nereikalingi veiksmai ir dalykai.
Kaip pasakyta „Vienybės dainoje“:
„Visame Savo darbe neužmiršai, nepridėjai ir neatėmei nei vieno dalyko“.

Iš tikro šis didelis noras gauti tik sau yra visiškai atskirtas nuo šventumo pasaulių,
ir yra atiduotas netyrų pasaulių sistemai.
Iš kurios išeina „kūnai“, jų aprūpinimas ir visi įsigijimai mūsų pasaulyje,
kol žmogus pasiekia „trylikos metų“ – „dvasinį lygį“.
Ir tada užsiėmimų Tora ir priedermėmis dėka žmogus pradeda „įsigyti“ šventą sielą,
kuri jau yra aprūpinama iš šventų pasaulių sistemos, pagal sielos dydį, kurį pasiekė.

Iš tikro per 6000 metų, kurie yra mums duoti darbui Toroje ir priedermėse,
visai nėra ištaisomas „kūnas“, t.y. didelis „noras gauti“, esantis jame.
Ir visi ištaisymai, kurie yra vykdomi mūsų dvasiniame darbe, liečia tik sielą,
kuri šio darbo dėka kyla šventumo ir tyrumo pakopomis.
Tai reiškia, kad didėja noras sąlygoti, kuris eina kartu su siela.
Iš čia kūno pabaiga tik numirti, būti palaidotam ir suirti, nes negavo jokio ištaisymo.

Tačiau iš tikro, negali viskas taip baigtis.
Iš tikro, jei bus pašalintas šis milžiniškas noras gauti iš pasaulio, su kūno mirtimi,
tada nebus įgyvendinta (neduok dieve) kūrimo mintis.
Ir nebus gaunami visi šie dideli malonumai, kuriuos Kūrėjas sumanė suteikti kūriniams.
Tai reiškia, kad didelis noras gauti ir didelis malonumas eina kartu.
Juk tuo dydžiu, kuriuo sumažės noras, lygiai tuo pačiu dydžiu sumažės ir malonumas bei mėgavimasis iš gavimo.