• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה כח, כט  

„Laidavimas“ (Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                  28.

Ir dabar mums tampa gerai suprantami visi Toros žodžiai, kuriuos pateikėme aukščiau.
Parašyta:
„Ir dabar, jei klausysite Mano balso, ir saugosite Mano sandorį“.
Tai reiškia, jei sudarysite sandorį (brit) su tuo, ką aš jums čia sakau,
„Tada jūs būsite išrinktieji (sgula) iš visų tautų“.
Iš tikro jūs būsite išrinkti (sgula – ypatingi), nes jūsų dėka praeis kūno (norų) „ištyrinimo“ ir „išvalymo“ kibirkštys, visoms pasaulio tautoms bei nacijoms.
Ir kol visos pasaulio tautos bei nacijos dar nėra pasiruošusios šiam dalykui, todėl Man (Kūrėjui) reikia vienos tautos, kuri pradėtų šį procesą, todėl ši tauta tampa „išrinkta“ iš visų tautų.

Ir toliau užbaigia:
„Nes (ki כי) Mano yra visa žemė“,

tai reiškia, kad visos pasaulio tautos prilauso Man – Kūrėjui, kaip ir jūs – Izraelis.
Tai reiškia, kad visos pasaulio tautos galų gale turės „susilieti“ su Manimi, tačiau šiuo metu jos nėra pasiruošusios šiam vaidmeniui, todėl Man reikia „išrinktos“ tautos.
Todėl, jei jūs (Izraelis) sutinkate su tuo, t.y. būti „išrinktieji (sgula) iš visų tautų“, tada Aš jums prisakau, kad „jūs būsite Mano „šventikų karalystė“ (mamlechet kohanim)“.
Ir tai – meilės artimui savybė visa, „mylėk savo artimą, kaip save patį“, apimtimi, nes tai ir yra pagrindinė Toros ir priedermių idėja.

Taip pat jūs būsite: „šventa tauta“ (goi kadoš)“, kas nusako atlygio pobūdį, išreikštą žodžiais:
„Ir susiliek su Palaimintu Kūrėju“, t.y. visą užmokestį kiek tik galima pasakyti...

Ir paaiškino išminčiai žodžius:
„Štai tie dalykai, kuriuos kalbėk visam Izraeliui“, t.y. pabrėžė „štai tie dalykai“ –
„Ne mažiau, ir ne daugiau“.

Tačiau iškyla klausimas:
Kaip gali Moše, mūsų mokytojas, netiksliai perduoti Kūrėjo žodžius, t.y. ką nors pridėti, ar atimti?
Taip, kad Kūrėjas turi jį perspėti?
Juk nieko panašaus nerandame visoje Toroje, netgi atvirkščiai, ir dar parašyta:
„Visuose mano namuose ištikimas jis (Moše)“ (Bemidbar 12 – 7)?

                                                                       29.

Taip pat tampa aiški, visa šio darbo – „Šventikų karalystė (mamlechet kohanim)“ apimtis.
Ir tai yra galutinis idėjos: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ realizavimas.
Todėl iš tikro Moše, mūsų mokytojas, turėjo susilaikyti ir neatverti šio labai išaukštinto ir pakylėto darbo pobūdžio.
Iš tikro Moše galėjo suabejoti ir pabijoti, kad Izraelio sūnūs nesutiks atsisakyti viso savo materialaus turto ir įsigijimų, o visą savo turtą paskirti Kūrėjui, kaip ir apibūdina išsireiškimas: „Šventikų karalystė (mamlechet kohanim)“.

Tai panašu į tai, kaip rašo Rambamas, kad moterims ir mažiems vaikams yra draudžiama atverti tikrą darbo Kūrėjui apimtį ir pobūdį, t.y. darbo ne dėl materialaus užmokesčio.
Tačiau reikia palaukti, kol jie (moterys ir maži vaikai) suaugs ir „ateis į protą“, ir bus pas juos ryžtas įvykdyti visa tai veiksmu.
Todėl Kūrėjas perspėjo Moše ir pasakė:
„Ne mažiau“.
Tai reiškia, kad Moše turi paaiškinti ir pasiūlyti visą realų darbo pobūdį su visu pakylėjimu, išreikštu žodžiais: „Šventikų karalystė (mamlechet kohanim)“.

Ir taip pat kas liečia užmokestį, apibrėžtą žodžiais: „Šventa tauta (goi kadoš)“.
Moše, mūsų mokytojas, galėjo išsiplėsti ir per daug pasakyti apie nežemišką malonumą, paslėptą „susiliejime su Kūrėju“.
Iš tikro Moše galėjo papasakoti ir paruošti Izraelio sūnus, kad jie priimtų šį Kūrėjo „grandiozinį“ pasiūlymą.
Ir tada visiškai nebūtų jokios problemos totaliai atsisakyti viso savo materialaus turto, kaip ir dera šventikams (kohenams).
Todėl ir čia vėl atėjo Kūrėjo perspėjimas:
„Ne daugiau“.

Iš tikro Moše turi „uždaryti“ ir „paslėpti“ šio išaukštinto darbo užmokestį, kuris slypi žodžiuose „Šventa tauta (goi kadoš)“.
Todėl, kad jeigu būtų atvertas šis „stebuklingas“ atlygis, tada iškart būtų sugadinta darbo Kūrėjui idėja.
Tai reiškia, kad žmogus iškart panorėtų pasisavinti šį nepaprastą užmokestį, ir tai jau skaitytųsi kaip egoizmas, bei meilė sau, ir būtų „iškreipta“ visa ši išaukštinta ir tyra intencija.

Todėl aišku, kad apie darbo pobūdį, išreišta žodžiais:
„Šventikų karalystė (mamlechet kohanim)“, pasakė Moše Kūrėjas:
„Ne mažiau“.
Ir apie paslėptą žodžiuose: „Šventa tauta (goi kadoš)“ užmokesčio dydį, pasakė Kūrėjas:
„Ne daugiau“