Po
laidotuvių mokiniai liko kaip avys be savo piemens.
Jie dairėsi
vienas į kitą, lyg nesuprasdami, kas vyksta, lyg nežinodami, kur
eiti ir ko griebtis.
Jie neteko išminties ir supratimo šaltinio...
Tai
buvo Šabato, kurio metu skaitoma Toros dalis „Vajelech“,
išvakarės.
Mokiniai turėjo skirstytis po namus, kad pasiruošti
Šabatui. Tačiau jie to nedarė.
Širdis neleido išsivaikščioti
kas sau ir užsiimti įprastais dalykais!
Visi natūraliai patraukė
Mokymo namų link.
Susėdo kambaryje, kuriame pastaruosius penkiolika
metų ravas Baruchas vedė jiems pamokas.
Kiekvieną naktį, nuo antros
valandos iki pat ryto aušros.
Kiekvieną dieną, nuo ketvirtos
popiet ir iki pat pusės devynių vakaro.
Vėl prasiveržė rauda ir
karčios ašaros.
Tuščia ravo Barucho kėdė priešais mažą staliuką, ant kurio gulėjo knyga, iš kurios mokėsi – visa tai buvo lyg nebylūs liudininkai, bylojantys apie žmogaus jėgas viršijantį darbą Kūrėjui.
Šabato
pradžią mokiniai, kaip paprastai, pasitiko dainuodami „Ateik,
nuotaka“, tik šį kartą visų veiduose buvo sumaištis ir
pasimetimas.
Moterų dalies įėjime atsistojo ravo Barucho sesuo
Sara Brodzak.
Ji pasakė:
„Mes net negalime įsivaizduoti mūsų
praradimo didumo“.
Ji buvo labai artima ravui Baruchui, sunkiausiais jo gyvenimo momentais visada būdavo šalia ir padėdavo jam viskuo, kuo tik galėdavo.
Po
Šabato vakarienės, visi mokiniai susirinko į „tišą“ ir
elgėsi, kaip įprastai – dainavo tas pačias dainas, gėrė tą
patį alų, valgė tuos pačius obuolius.
Tačiau visa tai buvo
persmelkta begalinio praradimo jausmo.
Visi taip pat susirinko į
naktinę pamoką – tik šį kartą be savo mokytojo.
Tai buvo visai kita realybė, reikalaujanti naujo prisitaikymo ir didžiulių sielos jėgų.
Tačiau nebuvo pasirinkimo: Kūrėjas nori iš mokinių susijungimo
su Juo netgi kai mokytojo nebėra.
Šventumo kelyje negali būti jokių pertraukų ar pasikeitimų, netgi pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais.
Mūsų
mokytojas ravas Baruchas buvo paimtas į Dangaus Karalystę savo tėvo
Baal aSulamo gimimo dieną.
Ir visiems mokiniams buvo aišku, kad
1992 metų penktą tišrei mėnesio dieną iš tikrųjų mirė Baal
aSulamas.
Kadangi visą savo gyvenimą ravas Baruchas rūpinosi savo
švento tėvo kelio pratęsimu ir visa savo esybe ir jėgomis buvo
atsidavęs vien šitam tikslui.
Tą dieną, kai gimsta teisuolis, jis
taip pat ir miršta.
Tai tobulumo ir galutinio ištaisymo ženklas.