• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Meilė mokiniams

Vienas iš ravo Barucho mokinių pagal profesiją buvo stalius, tačiau jam ne itin sekėsi ir jo uždarbis buvo labai menkas.

Daugybę kartų ravas Baruchas organizuodavo slaptą paramą jam.

O kiek kartų netgi duodavo darbo savo namuose, pavyzdžiui, pagaminti sekciją svetainei ar spintą kuriam nors kitam kambariui – tam, kad padėti jam finansiškai.

Ravas Baruchas ne tik kad nesinaudojo savo padėtimi, kad, neduok dieve, gautų kažkokios naudos iš kitų, betgi atvirkščiai – visada gerai sumokėdavo, duodamas jiems galimybę užsidirbti.

Taip pat daug kartų mokiniai matė, kad jei kuris nors mokinys nupirkdavo kažką ravui Baruchui, jis visada stengdavosi sumokėti už tą dalyką, nes nenorėdavo naudotis kitais žmonėmis.  

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai būdavo organizuojama parama kuriam nors iš mokinių, patekusiam į sunkią finansinę padėtį arba bendruomenės reikmėms, ravas Baruchas buvo skubėdavo aukoti pirmas ir paprastai aukodavo didelę sumą.

Buvo aišku, jog pinigai jam nerūpi ir jam jų nereikia, o tai yra tik priemonė vykdyti Kūrėjo valią.

Ravas Baruchas labai vertino tuos, kurie užsiėmė veikla bendruomenės labui, t.y. tuos, kurie prisiėmė ant savo pečių rūpinimasi bendruomenės reikalais.

Ir netgi tuos, kurie atlikdavo paprasčiausius darbus, tokius kaip švaros ir tvarkos palaikymas virtuvėje ir mokymo namuose: prie šventinio stalo visada juos paminėdavo ir pavaišindavo.

Pamenu, jog ravui Baruchui rūpėjo viskas, net ir patys mažiausi dalykai, liečiantys bendrumą.

Pavyzdžiui, kai vykdavome į Šabatą ar aplankyti teisuolių kapų, jis visada rūpinosi, ar kiekvienas turi vietą autobuse, ar turi nakvynės vietą ir t.t.

Kartą Šabato rytą, Kidušo metu davė kažkam „kugelio“.

Ir pasakė jam:

„Čia už tai, kad vakar vakare nebuvai Šabato vaišėse“.

Vienas iš mokinių nusistebėjo:

„Kodėl tas, kuris neatėjo, nusipelnė tokios garbės?“

Atsakė jam ravas Baruchas:

„Aš žinau, kad jis norėjo ateiti, tačiau negalėjo, ir dėl to jis labai pergyvena. O tie, kurie atėjo, turi melstis Kūrėjui, kad duotų jiems pajausti šio buvimo kartu bei paties Šabato svarbumą“.

Kitą kartą, kai davė kažkam „kugelio“, pasakė:

„Yra dviejų rūšių užmokestis: yra „ramybės užmokestis“ – kai žmogus jį gauna, jis nurimsta.

Ir yra kitas užmokestis, kuris vadinasi „pastangų užmokestis“. Tai užmokestis, suteikiantis žmogui jėgų ir gyvybingumo tęsti darbą.

Ir būtent šį užmokestį dabar turiu omeny“.

Kai kas nors iš mokinių užmigdavo per pamoką, ravas Baruchas dėl to visai nepykdavo.

Atvirkščiai – pažvelgdavo į jį su meile ir pasakydavo:

„Pažiūrėkite į jį, toks pavargęs, ir vietoje to, kad ramiai sau miegotų namie, atėjo čia, kad nors kiek paklausytų pamokos. Jis geriau pasirinko šitaip nepatogiai snūstelti čia, kad tik būti pamokoje, tarp savo draugų“.

Šitaip, su meile, ravas Baruchas žiūrėjo į kiekvieną mokinį.

Netgi jei sakydavo kritiką kam nors, darydavo tai ramiai ir su šypsena, kad kritika būtų priimta noriai ir su meile.