„Pasidaryk sau mokytoją“
Tikėjimas mokytojo didumu
Ravas Baruchas labai „slėpė“ save: savo pakopas ir milžiniškus pasiekimus
dvasingume.
Jis su kiekvienu elgėsi paprastai, kaip geras draugas, artimas
bičiulis, tėvas.
Dažnai būdavo galima pamatyti jį sėdintį ant suoliuko kartu su vienu iš savo mokinių, aiškinantis kokią nors savo švento tėvo raštų
vietą.
Kartą pasakė:
„Galėčiau padaryti,
kad jaustumėte man milžinišką baimę,
kokią visi jautė mano tėvui ir mokytojui (Baal aSulamui), tačiau aš neturiu
noro tam“.
Ravas Baruchas dažnai sakydavo:
„Aš elgiuosi su jumis, kaip draugas. Tai gerai man, tačiau blogai jums“.
Paaiškinimas:
Tai, kad ravas Baruchas „slėpė“ save, savaime suprantama, buvo gerai jam, nes nėra žmogui
blogesnio ir kenksmingesnio dalyko už viešumą – jis gali padaryti didžiulę ir
nepataisomą žalą.
Ir ypač dvasiniame darbe.
Tačiau tai yra blogai mokiniams,
nes visas mokinių dvasinis darbas iš esmės yra paremtas tikėjimu mokytojo
didumu.
Ir kuo daugiau jie jaučia mokytojo didumą, tuo daugiau energijos ir užsidegimo jie turi darbe prieš savo egoistinę meilę sau.
Pateikiame tai, kas parašyta „Straipsnyje Zoharui
užbaigimui“:
„Žmogus turi išsirinkti sau svarbų ir žinomą
asmenį, kad jis būtų jo mokytojas.
Ir iš mokytojo, t.y. sąlygodamas mokytojui, žmogus gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis, kad sąlygoti „malonią dvasią Kūrėjui“.
Be to, santykyje su mokytoju žmogui yra du palengvinimai:
1) Jei mokytojas yra svarbus žmogus, tada mokinys gali sąlygoti jam „malonią
dvasią“, remdamasis mokytojo didumu.
Ir tada „sąlygojimas“ apsiverčia į
„gavimą“, nes tai yra „natūralūs degalai“ (energijos šaltinis).
Todėl galima
visada padidinti sąlygojimo veiksmus ir intensyvumą.
Ir kai žmogus pripratina save
sąlygodamas savo mokytojui, tada jis gali pereiti prie užsiėmimo Tora ir
priedermėmis „lišma“, t.y. sąlygoti Kūrėjui.
Tai reiškia, kad įprotis tampa antra prigimtimi.
2. „Formų sutapimas” su Kūrėju turi būti amžinas ir pastovus, tik tada jis
yra efektyvus, t.y. toks, kad „paliudytų žinantis paslaptis, jog žmogus jau
nebegrįš prie savo kvailystės“.
Tačiau „formų sutapimas“ su mokytoju yra
efektingas net ir tada, jei jis yra tik laikinas.
Tai yra todėl, kad mokytojas yra kartu su juo materialiame pasaulyje, realiame laike.
Todėl mokinys, po sąlygojimo mokytojui, gali vėl
sugrįžti į savo „įprastą“, t.y. „egoistinį“ gyvenimą.
Ir kiekvieną kartą, kai
mokinys susitapatina savo forma su mokytoju, t.y. sąlygoja mokytojui, jis
„susilieja“ su mokytoju, nors trumpam laikui.
Tada mokinys pasiekia ir suvokia
savo mokytojo žinias ir mintis, pagal savo „susiliejimo“ dydį.
Iš tikro mokinys
gali naudotis mokytojo Kūrėjo išaukštinimu ir pasiekimu, kaip „degalais“, apverčiančiais
„sąlygojimą“ į „gavimą“. Tuo užtikrinančiais visos sielos ir kūno atidavimą
Kūrėjui.
Ir tada mokinys gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, ir tuo ateiti į amžiną „susiliejimą“ su Kūrėju.
Dabar galime
suprasti išminčių pasakymą:
„Didesnis yra Toros mokytojo aptarnavimas už
patį Toros mokymąsi.
Kaip pasakyta apie Eliša ben Šafatą, kad jis užpylė vandenį ant Elijahu rankų, nepasakyta: „mokėsi“, bet pasakyta: „užpylė“ (Talmudas, Brachot 7).
Iš pirmo žvilgsnio keista, kaip paprasti veiksmai gali būti didesni už
išminties pažinimą ir mokymą?
Tačiau kaip sakėme, kad pats „aptarnavimas“, kai
yra mokytojas aptarnaujamas „buitiniais klausimais“, norint suteikti mokytojui
„malonią dvasią“, atveda prie „susiliejimo“ su mokytoju.
Tai reiškia, kad
ateinama prie „formų sutapimo“, t.y. tada mokinys gauna mokytojo mintis,
nuomonę ir apmąstymus, paslaptimi: „pe el pe“ (iš burnos į burną).
Ir tai
susiliejimas: „rucha be rucha“ (dvasios su dvasia), t.y. to dėka mokinys
nusipelno pasiekti Kūrėjo didumą, tokiu dydžiu, kad apverčia „sąlygojimą“ į
„gavimą“.
Taip pat tai užtikrina mokiniui pakankamą „degalų“ kiekį, kad atiduotų visą sielą ir visas jėgas, „susiliejimo“ su Kūrėju nusipelnymui.“