• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Macų kepimas

Dieną prieš Pesacho  išvakares, leidžiantis saulei buvo ruošiamas „maim šelanu“, pažodžiui – „vanduo, kuris pernakvojo“.

Šis vanduo bus naudojamas sekančią dieną macos tešlai.

Čiaupą aprišdavo medžiagos gabalu, nuplikytu karštu vandeniu.

Tada ravas Baruchas pirmas paimdavo vandens ir įpildavo į specialų tam skirtą didelį metalinį samtį.

Po to visi susirinkusieji įpildavo į samtį vandens.

Šventės išvakarėse, po vidurdienio prasidėdavo pasiruošimas macų kepimui.

Mokiniai pastatydavo specialią palapinę, kurios viduje buvo kepimo krosnis ir kur susirinkdavo mokiniai, atėję dirbti ir dalyvauti labai svarbios priedermės įvykdyme.

Darbo ir pasiruošimo buvo labai daug:

reikėjo paruošti kambarį, kur dedami miltai, tešlos minkymo mašiną, didelį stalą, ant kurio bus dedama tešla apvalioms macoms ir kur jos bus paruošiamos kepimui.

Taip pat reikėjo paruošti pačią krosnį ir viską, kas yra aplink ją.

Taip pat – įrenginį, ant kurio sudedamos macos, išėmus jas iš krosnies ir t.t.

Atėjus vidurdieniui, susirinkdavo visi mokiniai ir kiekvienas užimdavo savo darbo vietą – kiekvienas turėjo konkrečią, didelę ar mažą užduotį.

Kai ateidavo laikas, ravas Baruchas pradėdavo macų kepimo procesą: jis į miltus įpildavo „maim šelanu“ („vandens, kuris pernakvojo“), tada prasidėdavo miltų maišymas su vandeniu ir tešlos gaminimas. Ir taip toliau.

Tvyrodavo didžiulis triukšmas ir įtampa: kiekvienas stengėsi atlikti savo užduotį kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką.

Kaip yra žinoma, visas procesas, pradedant nuo miltų sumaišymo su vandeniu iki iškeptos macos ištraukimo iš krosnies turi užimti ne daugiau nei aštuoniolika minučių.

Į šį laiką įeina taip pat ir tešlos iškočiojimas, po to – jos supjaustymas mažesnėmis dalimis.

Kiekvienas, kurio vieta buvo prie minkymo stalo, trumpo volelio pagalba imdavo formuoti iš tešlos gabalėlio apvalią formą.

Tai darydavo apie dešimt-dvylika vyrų – su daina ir sielos pakilimu.

Iš jų tešlos gabaliukai patekdavo pas tuos, kurie suformuoja skylutes paviršiuje, iš ten – ant medinių volų, ir tada jau į krosnį.

Krosnyje kepdavo nuo pusantros iki dviejų valandų.

Ravas Baruchas viso Pesacho metu valgydavo tik šitaip iškeptas macas, nes pagal judaizmo įstatymus – tai yra ypatinga priedermė.

Kiekvienas mokinys po vakarinės maldos Pesacho sederiui gaudavo vieną ar daugiau šių macų.

Kiekvieną Pesacho šventės dieną iki pat ryto, taip pat ir po pietų ravas Baruchas mokindavo apie vidinius šventės aspektus:

arba iš Ari knygos „Intencijų vartai“ (nuo 136 iki 172 puslapio), arba iš švento Zoharo apie „Šir aŠirim“, arba iš Baal aSulamo knygos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“, penkioliktos dalies (nuo 20 iki 59 punkto).

Kiekvieną chol-amoed dieną buvo rengiami bendri draugų pasibuvimai, kuomet kartu susirinkdavo visos mokinių grupės: tiek jaunų, tiek vyresnių (tai vykdavo du kartus per metus: per Sukot ir per Pesachą).

Mokymo namus užplūsdavo daugybė žmonių. Visi su begaliniu susikaupimu klausydavo ravo Barucho žodžių.

Paprastai jis kalbėdavo apie Pesacho aspektus, suprantama, iš vidinio darbo Kūrėjui aspekto, pagal jo švento tėvo mokymą.