• עֹושֶׂה מַלְאָכָיו רוּחוֹת; מְשָׁרְתָיו, אֵשׁ לֹוהֵט, יָסַד אֶרֶץ, עַל מְכוֹנֶיהָ; בַּל תִּמּוֹט, עוֹלָם וָעֶד. תהלים קד – ד', ה', זוהר, בהעלותך, פסח במועדו ופסח שני Padaro Savo angelus dvasiomis, savo patarnautojus liepsnojančia ugnimi, įtvirtina žemę taip, kad per amžius nepajudėtų. (Tehilim 104).

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

Chol-amoed

„Avdala“ baigiantis pirmajai šventės dienai įveda į šventinius šiokiadienius – chol-amoed.

Pačiame Izraelyje chol-amoed trunka penkias dienas, už Izraelio ribų – šešias.

Mišnos traktate Avot rabi Eliazaras Hamodai [1] sako, kad tas, kuris nepaiso šventinių šiokiadienių (chol-amoed), praranda savo dalį ateinančiame pasaulyje, ir jam nepadės netgi įvykdytos priedermės ir atlikti geri darbai.

Rabi Eliazaras Hamodai turi omeny tą, kuris tomis dienomis elgiasi taip pat, kaip ir kasdien.

Tiesa, šiomis dienomis nėra uždrausta dirbti, tačiau leidžiami tik tie darbai, kurie skirti šventėms reikmėms, arba darbai, kurių neatlikimas gali sukelti didelius nuostolius.

Be to, chol-amoed reikia pagerbti šventiškai apsirengiant, ruošiant šventines trapezas ir stengiantis, kad visi šeimos nariai jaustų tikrą šventinę nuotaiką. 

Kai Jeruzalėje stovėjo Šventykla, chol-amoed dienos buvo tas laikas, kai visas Izraelis keliaudavo į Šventyklą, kad praleisti šventę Jeruzalėje.

Šiais laikais priimta atminimui apie tai keliauti į Jeruzalę ir eiti melstis prie Raudų Sienos. 

„Akhel“

Šventyklos laikais Sukot šventės metu buvo vykdoma dar viena Toros priedermė: kartą per septynerius metus, pasibaigus šmita metams (tai yra pirmais septynių metų ciklo metais) visa tauta susirinkdavo Jeruzalėje Sukot šventei – ne tik vyrai, bet ir moterys, ir netgi maži vaikai (skirtingai nuo įprasto keliavimo į Šventyklą, kurį atlikdavo tik vyrai).

Ir Izraelio Karalius visai liaudžiai skaitydavo penktąją Toros knygą – Dvarim, dar vadinamą Mišne-Tora. Šis visaliaudinis susirinkimas vadinosi הקהל „Akhel“. 

Šiais laikais chol-amoed dienos skiriasi tuo, kad jų metu nededamas „tfilinas“ (kaip per Šabatą ir šventes), „Amidoje“ ir „Birkat amazon“ yra įterpiamas „Jaale vejavo“, o „Šacharito“ metu perskaitomas pilnas „Halelis“, „Hošana“ maldos ir šventinis „Musafas“.

„Vandens užpylimas“ ir simchat beit ašoeiva

Mišna traktate Roš-ašana pažymima, kad šventės Sukot metu Kūrėjas sprendžia, kiek vandens Jis pasiųs žemei ateinančiais metais: bus lietinga ar, neduok dieve, bus sausra.

Šventyklos laikais egzistavo paprotys atlikti vandens užpylimus ant aukuro – kaip prašymą atsiųsti palaimintus, gausius lietumi metus.

Vanduo iškilmingai buvo semiamas iš Šiloach šaltinio netoli Jeruzalės, atnešamas į Šventyklą ir pilamas ant aukuro.

Pasakė Kūrėjas: pilkite prieš Mane vandenį per šventę – kad Aš palaiminčiau jūsų laukus lietumi. 

Visa vandens užpylimo ant aukuro ceremonija su visomis smulkmenomis aprašyta Talmude, traktate Suka.

Vandens užpylimas buvo lydimas tokio džiaugsmo, kad kilo posakis: „Kas nematė vandens užpylimo ant aukuro linksmybės [שמחת בית השאבה simchat beit ašoeiva], tas nė karto gyvenime nematė linksmybės“.

Mūsų laikais šis linksmumas įgavo formą, primenančią Šventyklos linksmumą: chol-amoed naktimis yra rengiamos šventės, kuriose perskaitomi visi 15 Tehilim skyriai, vadinami „Šventyklos laiptų dainos“ (120-134 skyriai).

Posmas po posmo jie yra dainuojami ypatingais tradiciniais motyvais, o tarp skyrių yra paskelbiama: „Ir džiūgaudami jūs semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinio!“. 

Dainos, šokiai, orkestro garsai, linksmos trapezos – taip yra pažymima simchat beit ašoeiva šiandien.

[1] Rabi Eliazaras Hamodai – trečios kartos tanajus, kilęs iš Makabiečių gimtinės – Modiin gyvenvietės. Dauguma jo pasisakymų, kuriuos pateikia Talmudas, liečia Agada – savo laiku jis buvo laikomas nepralenkiamu Agados žinovu, neprilygstamu pamokslininku.