• „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas: Pinchas Eleazaro sūnus, Arono koheno sūnus nukreipė Mano pyktį nuo Izraelio sūnų, savo pavydu pavydėdamas Man, todėl neišnaikinau Izraelio sūnų savo pavyde. Todėl pasakyk: duodu jam savo taikos sandorį“ (Bemidbar 25 – 10, 11, 12).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

השלום ו  

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                              6. (3)

Todėl rabi Akiva sako:
„Sąskaitos knyga“ atverta, o ranka rašo“.
Iš tikro kiekviena būsena, kurioje atsiduria karta, panaši į „sąskaitos knygą“.
Ir kiekvienas, darantis nusikaltimą, yra fiksuojamas „rašančios rankas“, kuri kiekvieną nusikaltimą  įrašo į „sąskaitos knygą“, kol nusikaltimai susikaupia į tokį kiekį, kad jau visuomenė nebegali kentėti.
Todėl tada yra „sulaužoma“ ši bloga būsena ir yra pereinama į „geresnę pakopą“.
Ir kiekvienas veiksmas yra „užrašomas“, t.y. įeina į esamos būsenos sąskaitą.

Toliau tęsia rabi Akiva:
„Kiekvienas, norintis paimti į skolą, gali ateiti ir paimti“.
Tai reiškia, kad yra žmonių, kurie galvoja, jog mūsų pasaulis nėra be priežiūros, t.y. be „Šeimininko“, aspektu – „atidaryta parduotuvė“.

Tačiau iš tikro yra Šeimininkas – „Pardavėjas“, kuris stovi „parduotuvėje“, ir reikalauja iš kiekvieno „imančio į skolą“, pilnai sumokėti už paimtą „prekę“.
Tai reiškia, kad žmogus, gerai „apsipirkęs“ šioje „parduotuvėje“, turi stengtis Kūrėjo darbe, ir taip užtikrintai ateiti į savo sukūrimo tikslą, kaip ir nori Kūrėjas.

Ir toks žmogus skaitosi, kaip:
„Norintis paimti į skolą“.
Todėl prieš ištiesdamas ranką ir ką nors imdamas iš „parduotuvės“, t.y. iš mūsų pasaulio, toks žmogus žino, kad jis ima „į skolą“ ir įsipareigoja sumokėti „pilną kainą“.
Tai reiškia, kad žmogus, „apsirūpinęs“ parduotuvėje, įpareigoja save stengtis ir ateiti į Kūrėjo iškeltą tikslą.
Iš tikro žmogus garantuoja „sumokėti skolą“ tuo, kad jis ateis į Kūrėjo „iškeltą tikslą“.
Ir todėl toks žmogus yra vadinamas: „Norintis paimti į skolą“,
t.y. įsipareigojantis viską sumokėti ir grąžinti.

Ir čia rabi Akiva pavaizduoja dvi žmonių rūšis:
Pirma rūšis.
Tai žmonės iš aspekto „atidaryta parduotuvė“, kurie šį pasaulį laiko kaip „atidarytą parduotuvę“, be Šeimininko – Pardavėjo.
Todėl apie juos parašyta:
„Sąskaitos knyga“ atverta, o ranka rašo“.
Tai reiškia, nors jie ir nemato jokios „priežiūros“, tačiau visi jų veiksmai yra užrašomi į „knygą“.
Ir tai atlieka „vystymosi dėsnis“, kuris yra tvirtai „uždėtas“ ant žmonijos.
Kaip jau sakėme aukščiau, kad „nuodėmingi veiksmai“ patys „pagimdo“ „geras būsenas“.

Antra rūšis.
Tai žmonijos grupė, kuri vadinasi: „Norintis paimti į skolą“.
Ir tai žmonės, kurie skaitosi su „Šeimininku, todėl imdami iš „parduotuvės“, jie „ima į skolą“.
Tai reiškia, kad jie garantuoja „Pardavėjui“ sumokėti „pilną kainą“, ateiti į „Galutinį kūrimo tikslą“.

Ir apie juos pasakyta:
„Kiekvienas, norintis paimti į skolą, gali ateiti ir paimti“.
Todėl, jei paklausime: koks yra skirtumas tarp pirmos žmonių rūšies, kuriuos „vystymosi dėsnis“ įpareigoja ateiti prie galutinio tikslo?
Ir antros žmonių rūšies, kurie sąmoningai „priverčia“ save dirbti Kūrėjo darbą, eidami Tiesos keliu?
Juk abi žmonių grupės galiausiai turės pasiekti tą patį rezultatą?

Į tai atsako rabi Akiva:
„Išieškotojai pasirodo pastoviai, kiekvieną dieną ir išreikalauja iš žmogaus su jo sutikimu, ar be jo sutikimo“.
Ir iš tikro, abi žmonių rūšys kiekvieną dieną „atiduoda skolą“.
Tik, žmogui dirbant Kūrėjo darbą, „taikios jėgos“ skaitosi „patikimais (geranoriškais) anstoliais“, kiekvieną dieną pilnai „išieškančiais“ iš žmogaus skolą.
Tačiau kitai žmonių grupei bekompromisinės „vystymosi dėsnio“ jėgos skaitosi „patikimais (griežtais) anstoliais“, taip pat kiekvieną dieną, tačiau jau be žmogaus sutikimo, pilnai išieškančiais skolą.