• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

השלום ו 

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                       6. (2)

Dabar panagrinėkime šią mišną, taigi parašyta:
„Viskas yra duodama už užstatą“.
Ir palygino išminčiai šį dalyką su draugu, skolinančiu bičiuliui pinigus verslui, kad būtų pelno dalininkas.
Tačiau, kad skolintojas būtų užtikrintas, jog nepraras savo pinigų, jis skolina bičiuliui už užstatą, todėl jis yra visiškai ramus.
Taip yra ir su pasaulio sukūrimu bei egzistencija.
Taigi Palaimintas Kūrėjas paruošė žmogui „vietą darbui“, kad žmogus galėtų užsidirbti išaukštintą „susiliejimą“ su Kūrėju, kaip yra paaiškinta „Toros dovanojime“ 6 sk.
Tačiau, galima paklausti, kas gi „privers ir įpareigos“ žmoniją dirbti šį Kūrėjo darbą, kad galiausiai galėtų ateiti į šį išaukštintą ir šlovingą tikslą?
Į tai rabi Akiva atsako:
„Viskas yra duodama už užstatą“.
Tai reiškia, kad viską, ką Kūrėjas pateikia žmonijai, nėra duota „už dyką ir be priežiūros“, tačiau Kūrėjas pasirūpino „užstatu“.
Ir jei paklausime, kas gi tai per „užstatas“?

Į tai rabi Akiva atsako:
„Tinklas“ užmestas ant visų „gyvųjų“.
Tai reiškia, kad Palaimintas Kūrėjas „sumąstė“ ir „užtiesė“ nuostabų „tinklą“ ant visos žmonijos, nuo kurio niekas negali „išsigelbėti“.
Iš tikro visi „gyvieji“ privalo būti „pagauti“ šiame „tinkle“, ir būtinai dirbti šį „Kūrėjo darbą“, kad pasiektų šį išaukštintą tikslą.
Ir tai ir yra Palaiminto Kūrėjo „užstatas“, kuriuo Jis pasirūpino visai žmonijai.

Toliau aiškina rabi Akiva:
„Parduotuvė atidaryta“,
t.y. pasaulis mūsų akimis atrodo, kaip „atidaryta parduotuvė“ be šeimininko, kur kiekvienas praeivis gali pasiimti ką tik nori už dyką.
Tačiau rabi Akiva perspėja:
„Pardavėjas vaikšto ir stebi“.
Tai reiškia, kad nors nesimato jokio „Pardavėjo“, žinok, kad Jis yra, o tai, kad nereikalauja sumokėti iš karto, nes duoda „į skolą“.
Ir jei paklausi: iš kur žino, kiek kas paima?
Į tai atsako:
„Sąskaitos knyga“ atverta, o ranka rašo“.

Iš tikro yra bendra „sąskaitos knyga“, kur yra įrašomi visi žmonių veiksmai, be jokio praleidimo.
Tai reiškia, kad čia yra kalbama apie „vystymosi dėsnį“, kurį nustatė Kūrėjas žmonijai, visada „stumiantį“ ją priekį, kur žmonijos klaidos ir „blogas elgesys“ pats sukuria „geras būsenas“.
Ir visos „geros būsenas“, tai ne kas kita, o prieš tai buvusių blogų būsenų „darbo vaisius“.
Tai reiškia, kad „bloga ar gera“ būsena nėra vertinama, kaip atskirai egzistuojanti, bet viskas yra vertinama pagal galutinį rezultatą.
Todėl kiekviena būsena, priartinanti žmoniją prie jos tikslo vadinasi „gera“, o nutolinanti nuo tikslo – „bloga“.
Kaip jau sakėme, kad šiuo būdu yra sudarytas „vystymosi dėsnis“, kur visi „sugadinimai“ ir „nuodėmės“ skaitosi, kaip sąlygojančios „gerą būseną“.
Tai reiškia, kad kiekvienos būsenos egzistavimo laikas yra apspręstas tik blogio šioje pakopoje padidėjimu, tokiu dydžiu, kad visuomenė jau negali šio blogio iškentėti.
Ir tada visuomenė „sudreba“ bei „nusimeta“, bei panaikina šį blogį ir pereina į „geresnę būseną“ šios kartos ištaisymui.
Taip pat „nauja būsena“ egzistuoja tol, kol jau „sekantis blogio kiekis“ susikaupia į pakankamą dydį.
Ir, kai jau visuomenė nebegali daugiau iškentėti, tada šis blogis vėl yra „panaikinamas“ ir yra pastatoma „nauja“ „patogesnė“ būsena.
Taip vienos būsenos „išanalizuoja“ ir keičia kitas, pakopa po pakopos, kol bus ateita prie galutinės būsenas, kurioje visai nebus „blogio kibirkščių“.

Iš tikro matome, kad svarbiausias veiksnys, iš kurio išauga „geros būsenos“ tai ne kas kitas, bet visi „sugadinti veiksmai“, t.y. kiekviena „nuodėmė“ ir „nusikaltimai“, esantys kartoje.
Tai reiškia, kad visi nusikaltimai susikaupia „vienas prie kito“ iki pakankamo dydžio, kai jau visuomenė negali jų iškęsti, tada ji „sulaužo“ šį blogį, ir pereina į geresnę būseną.
Ir matome, kaip kiekviena „blogybė“ virsta į „stumiančią“ progresą į priekį jėgą, kurios dėka išsivysto „teisinga ir gera“ būsena.