• מה ידידות משכנותיך ה' צבאות, נכספה גם כלתה נפשי לחצרות ה', לבי ובשרי ירננו אל אל חי. תהלים פד – ב', ג Kokios nuostabios Tavo buveinės, Kūrėjau, mano siela labai troško į „Kūrėjo kiemus“, mano širdis ir kūnas džiūgavo „Gyvuoju Dievu“. (Tehilim 84 –2, 3)

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה יז  

„Laidavimas“(Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                              17.

Visas Izraelis yra atsakingas (laiduoja) vienas už kitą (Talmudas, Sanhedrin 27)

„Laidavimo“ aspektas yra tas, kad visi žmonės pasidarė atsakingi vienas už kitą.
Iš tikro Izraeliui buvo duota Tora ir kiekvienas žmogus buvo paklaustas, ar jis sutinka pilnai priimti artimo meilės priedermę: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“.
Ir visas Izraelis apsiėmė rūpintis kiekvienu tautos nariu bei pildyti jo poreikius ne mažiau, nei žmogus rūpinasi savo reikmėmis.
Todėl, kai visa tauta sutiko vienbalsiai ir pasakė: „naase ve nišma“ (padarysim ir suprasim), tada kiekvienas Izraelio žmogus tapo atsakingas, kad nieko netrūktų, nei vienam tautos nariui.
Ir tik tada, bet ne anksčiau, visi tapo pasirengę ir verti gauti Torą.

Iš tikro dėl visuotinio „laidavimo“, kiekvienas tautos narys „išsilaisvino“ iš rūpinimosi savo kūno reikmėmis, ir galėjo visu dydžiu įvykdyti priedermę: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“.
Todėl, kiekvienas žmogus galėjo viską atiduoti savo artimui, žinodamas, kad 600 000 ištikimų ir mylinčių žmonių stovi jo asmeninių „poreikių sargyboje“.

Taip pat aišku, kad dėl šios priežasties Izraelis nebuvo pasirengęs gauti Torą Abrahamo, Icchako ir Jakovo laikais.
Ir tik, kai išėjo iš Egipto ir tapo susiformavusia tauta, tada kiekvienam žmogui atsirado galimybė, „laidavimo“ dėka, būti užtikrintam visų savo poreikių išpildymu.
Tačiau, kol Izraelis dar buvo „įsimaišęs“ tarp egiptiečių, tada tam tikros poreikių dalies pildymas priklausė nuo svetimos „laukinės“ tautos, „paskendusios“ meilėje sau.
Taigi tada, atitinkamus tautos poreikius galėjo išpildyti tik svetimšaliai, ir Izraelio tautos nariai priklausė nuo egiptiečių valios.
Kaip jau sakėme, kad kol nors vienas žmogus yra priverstas rūpintis savo poreikiais, neįmanoma net pradėti vykdyti priedermę: „mylėk savo artimą, kaip save patį“.
Ir Toros dovanojimas privalėjo būti atidėtas iki išėjimo iš Egipto, kai Izraelis tapo savarankiška tauta, kol visos jų reikmės galėjo būti išpildomos pačių jėgomis, be pagalbos iš šalies.
Tada visi tapo pasirengę priimti paminėtą „Laidavimą (Atsakomybę)”, ir jiems buvo duota Tora.

Tačiau po Toros gavimo, dalis iš Izraelio tautos narių „suklupo”, t.y. išdavė šią idėją ir vėl sugrįžo į meilės sau „nešvarumą”, be jokių minčių apie artimą.
Iš tikro ta reikmių dalis, kurią privalėjo vykdyti šie „suklupę” tautos nariai, jau nebebuvo atliekama, ir tai palietė kiekvieną Izraelio tautos narį, t.y. privertė vėl rūpintis savo reikmėms.
Ir kai šis mažas „suklupusių” kiekis jau nesirūpino kitais tautos nariais, „artimo meilės“ priedermės vykdymas tapo negalimas ir vėl buvo panaikintas visame Izraelyje.
Tai reiškia, kad šie „nusimetę Toros jungą” žmonės sąlygojo ir besilaikantiems Toros priedermių, pasilikti meilės sau „nešvarume”.
Taigi, be šių „suklupusių” žmonių pagalbos jau nebebuvo galima vykdyti priedermę: „mylėk savo artimą, kaip save patį”.

Todėl aiškiai matome, kad visas Izraelis turi būti atsakingas, t.y. laiduoti vienas už kitą, kaip iš vykdymo, taip ir iš nevykdymo pusių.

Iš vykdymo pusės:
Jei vykdome „laidavimą (atsakomybę)” ir kiekvienas rūpinasi tik savo artimo poreikiais, tada galime pilnai atlikti Torą bei priedermes taip, kad „suteikti malonumą” Kūrėjui.

Iš nevykdymo pusės:
Jei dalis tautos nenori vykdyti „laidavimo (atsakomybės)”, bet nori pasilikti „meilėje sau”, tada jie sąlygoja ir kitai tautos daliai paskęsti „niekingume” ir „nešvarume”.
Be jokios galimybės išeiti iš šio mentaliteto.