kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

החרות יב, יג  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                               12.


                                   Individo išskirtinumas (laisvė)


Dabar galime suprasti kiekvieno individo išskirtinumą.
Ir tai liečia „pirmą faktorių“, t.y. „pagrindinį veiksnį“ (geną).
Iš tikro tai kiekvieno žmogaus „pirminė materija“, t.y. visi polinkiai atėję jam, kaip paveldas iš tėvų ir tėvų tėvų, ir kuriais jis skiriasi nuo kitų žmonių.

Todėl, jei pažiūrėsime, kad vienoje aplinkoje randasi tūkstančiai žmonių, ir visus juos vienodai veikia kiti trys likę faktoriai, tačiau nerasime dviejų žmonių su identiškomis savybėmis.
Ir tai dėl to, kad pas kiekvieną yra individualus ir unikalus pirmas faktorius, t.y. „pirminė materija“.
Kaip jau sakėme, tai panašu į kviečio grūdo „pirminę materiją“.
Tai reiškia, kad pasėtas kviečio grūdas nors ir pasikeičia labai kitų trijų likusių faktorių dėka, jame galiausiai lieka jo ankstesnė kviečio „forma“.
Tai reiškia, kad kviečio grūdas niekada netaps kita kultūra.


                     Pagrindinė tėvų (protėvių) forma niekada nekinta


Lygiai taip yra ir su „pirmine materija“.
Tai reiškia, kad ji „nusirengė“ ankstesnę „gimdytojų“ formą ir „apsirengė“ nauja, kuri likusių prisidėjusių faktorių dėka gali labai pasikeisti.
Tačiau bet kokiu atveju žmogus niekada negali „prarasti“ pagrindinės savo tėvų (protėvių) formos, ir įgauti kito žmogaus formą, panašią savo savybėmis.
Kaip miežio grūdo savybės niekada nebus tokios pačios, kaip kviečio grūdo.


Tai reiškia, kad pas kiekvieną „pirminę materiją“ (geną) yra savo ilga, sudaryta iš šimtų kartų, „grandinė“.
Ir ši „pirminė materija“ yra sudaryta iš visų ankstesnių kartų „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos aspektų.
Tik tie aspektai jau nepasireiškia, kaip pas tėvus: „įsisąmoninta – intelektualinė“ veikla.
Iš tikro šie aspektai „nusirengė“ savo formą, ir pas vaikus jau pasireiškia, kaip paprastas įgimtas potencialas, vadinama polinkiu ir instinktu.
Be jokio supratimo, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip.
Todėl niekada negali būti dviejų žmonių su identiškomis savybėmis.


                                                                 13.


                                     Būtinumas saugoti individo laisvę


Ir žinok, kad tai pats tikriausias kiekvieno individo (žmogaus) turtas, prie kurio draudžiama net „prisiliesti“.
Juk visi žmogaus polinkiai, įjungti į „pirmykštę materiją“, individui susiformavus ir „atėjus į protą“, galiausiai turi pasireikšti veiksme ir įgauti „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos formas.
Tai reiškia, kad bendras visos realybės vystymosi dėsnis, taip pat apima ir visada „stumia“ kiekvieno individo vystymosi „grandinę“ į priekį, kaip aprašyta str. „Taika“.
Taigi, galiausiai kiekvienas žmogaus polinkis tapęs „įsisąmoninta – intelektualine“ veikla, gali įgauti labai svarbią ir labai išaukštintą vertę ir prasmę.


Todėl kiekvienas, „sunaikinantis“ ir „išraunantis“ iš individo kokį tai polinkį, viso pasaulio mastu, sąlygoja nepataisomą žalą.
Tai reiškia, kad pasaulyje jau „nepasirodys“, ateityje „vystymosi grandinės pabaigoje“ turėjusi išeiti nuostabi ir labai išaukštinta ši „intelektualinė veikla“.
Tai yra todėl, kad šis polinkis jau niekada nepasirodys ir nepasireikš jokiame kitame žmoguje.


Čia turime suprasti, kad kai koks tai polinkis „apsiverčia“ ir įgauna „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos formą, jau daugiau jame „nebesimato“ ir nesijaučia jokio skirtumo tarp gėrio ir blogio.
Tai reiškia, kad šis „skirtumas“ jautėsi tik tada, kai tai buvo „polinkis“, arba „nesubrendusi“, t.y. iki galo nesusiformavusi „įsisąmoninta – intelektualinė“ veikla.
Ir jokiu būdu nėra jaučiama nei „lašelio“ blogio, kai šis polinkis įgauna savo tikrą „įsisąmonintos – intelektualinės“ veiklos formą.


Dabar mes suprantame visą žalos dydį, kurį mažoms tautelėms daro didelės ir „išsivysčiusios“ tautos, primesdamos joms savo valdžią, „kultūrą“ ir „civilizaciją“, tuo apribodamos jų laisves.
Taigi, jei „didelės tautos“ neleidžia „mažoms tautoms“ gyventi savo „gyvenimo“, kuris atėjo pas jas, kaip palikimas iš tėvų ir tėvų tėvų, jos skaitosi, kaip „žudančios sielas“.
Ir net pasauliečiai, bei nereligingi žmonės, t.y. netikintys Kūrėjo valdymo tikslingumu, vien tik iš gamtos dėsnių gali suprasti būtinumą saugoti kiekvieno žmogaus individualybę.


Taigi aiškiai matome, kad visos mažos tautos, išnyko iš „istorijos arenos“ tik todėl, kad pasaulis primetė joms savo supratimą apie „progresą“, „gerą gyvenimą“ ir „civilizaciją“.
Todėl visiems aišku, kad pasaulyje neįmanoma įtvirtinti taikos, kol nebus „skaitomasi“ su kiekvieno individo asmenine laisve ir pasirinkimo teise, t.y. kitaip pasaulyje nebus taikos, o „griovimai“ ir „prievarta“ nesibaigs.