• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

החרות ה  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               5.

                                         Žmogaus paveldimi „įsigijimai“

Pirmas faktorius – prigimtis (מצע) yra pirminė žmogaus materija, nes žmogus yra sukurtas principu „ješ me ješ“ (egzistencija iš egzistencijos), t.y. žmogus yra savo gimdytojų „smegenų vaisius“.
Todėl tam tikru dydžiu žmogus yra kaip „kopija“, nukopijuota iš vienos knygos į kitą., t.y. beveik visi dalykai, esantys pas jo tėvus ir tėvų tėvus, taip pat persidavė ir pas jį.
Ir visas skirtumas yra tik formos „persivilkime“, panašiai kaip pasėtame kviečio grūde, t.y. kai jis suiro (supuvo) ir „nusivilko“ savo ankstesnę formą.
Taip ir „sėklos laše“ iš kurio gimsta žmogus, dar nėra iš savo tėvų „formų“, o tik paslėptos potencialios jėgos.

Taigi tie aspektai, kurie buvo pas tėvus kaip „įsisąmoninta – intelektualinė“ veikla, pas vaiką jau tapo polinkiu, vadinamu instinktu ar įpročiu.
Tai reiškia be jokio supratimo, kodėl žmogus būtent taip ar kitaip elgiasi.
Ir tai yra tos „paslėptos“ jėgos, kurias jis paveldėjo iš savo tėvų.
Todėl mes iš savo tėvų paveldime ne tik „materialius“, bet taip pat ir „dvasinius“ dalykus.
Taigi, visa „įsisąmoninta – intelektualinė veikla“, kuria užsiėmė mūsų tėvai, ateina pas mus, kaip palikimas iš kartos į kartą.

Ir visi matome, kad žmonėse pasireiškia skirtingų rūšių polinkiai, kaip:
polinkis į tikėjimą, polinkis į kritiką, polinkis tenkintis materialiu gyvenimu, polinkis trokšti dvasinių – dorovinių vertybių, t.y. tokie žmonės niekina betikslį egzistavimą.
Taip pat matome, kad pas kitus žmones pasireiškia šykštumas, išlaidumas, nachališkumas, arba drovumas.

Tai reiškia, kad visos šios savybės, pasireiškiančios žmonėse, nėra jų pačių „įsigijimai“, tačiau tai yra „palikimas“, kuris „atiteko“ jiems iš tėvų ir tėvų tėvų.
Kaip yra žinoma, kad žmogaus smegenyse yra vieta, kur telkiasi visi šie „palikimai“, ir ši vieta yra vadinama „užpakalinės smegenys“ (pasąmonė), kuriose slypi visi žmogaus polinkiai.

Taigi, mūsų tėvų „įsisąmoninta – intelektualinė“ veikla tapo mums, kaip paprastas polinkis, todėl skaitosi, kaip pasėtas kviečio grūdas, kuris „nusivilko“ ankstesnę formą ir tapo „nuogas“.
Ir tik grūdo viduje slypinčios jėgos, gali „įgauti“ naujas formas, t.y. polinkiai gali tapti „įsisąmoninta – intelektualinė“ veikla.
Todėl tai skaitosi, kaip „pirminė materija“, t.y. pirmasis, pagrindinis faktorius, vadinamas „prigimtimi“ (מצע).
Ir jame „įjungtos“ visos potencialios jėgos ir polinkiai, kuriuos paveldėjome iš savo protėvių, todėl tai yra apibrėžiama, kaip „tėvų paveldas“.

Ir žinok, kad kai kurie polinkiai gali pasireikšti pas vaikus „neigiama“ forma, t.y. „atvirkščia“, nei buvo pas jų tėvus.
Todėl sakoma: „viskas, kas buvo paslėpta tėvo širdyje, viskas atsiveria pas sūnų“.

Dalykas tas, kad „pirminė materija“ (מצע) privalo „nusirengti“ savo ankstesnę formą ir „apsirengti“ nauja.
Todėl ji gali „nusirengimo“ metu „apsirengti“ priešinga forma, nei buvo pas tėvus.
Kaip kviečio grūdas, suirdamas žemėje, visiškai praranda savo, t.y. kviečio grūdo formą ir viskas toliau priklauso nuo kitų trijų likusių faktorių.