Šabato šventumo esmė
Taip rašė ravas Baruchas apie tai, ką girdėjo iš
savo tėvo:
„Šešios darbo dienos – tai zeir anpino aspektas, o Šabatas vadinasi
malchut.
Ir čia iškyla klausimas: Juk zeir anpin yra aukštesnė pakopa už
malchut? Kodėl tada Šabatas yra
svarbiau už darbo dienas?! Ir dar
– kodėl vadinasi „paprastos dienos (šiokiadieniai)“?
Esmė tame, jog pasaulis
yra aprūpinamas tik iš malchut.
Todėl malchut vadinasi „kneset Israel“ – „Israelio
sielų visuma“ ir iš čia bendrai Izraeliui ateina visas gerumas.
Todėl, nors
šešios dienos reiškia zeir anpin aspektą, tačiau čia nėra susijungimo tarp zeir
anpin ir malchut.
Todėl vadinasi „paprastos dienos“, nes šviesa iš zeir anpino
nenusileidžia į malchut. Ir kadangi iš malchut nenusileidžia šventumas (į mūsų
pasaulį), todėl vadinasi „šiokiadieniai“.
Tuo tarpu Šabato metu yra vienybė tarp zeir anpin ir malchut, ir tada iš malchut nusileidžia šventumas, todėl vadinasi Šabatas“.
„Atmink ir saugok“ buvo ištarti vienu pasakymu“.
Paaiškinimas: „Tiek, kiek žmogus gali saugoti save, kad „nesusiteptų“ egoistine meile sau, tiek jis gali atsiminti apie Kūrėją“.
„Ir susilaikysi nuo kalbų“ – tai reiškia, tegul
nebūna tavo kalbos per Šabatą tokios, kaip paprastomis dienomis.
Paaiškinimas:
žmogaus kūnas vadinasi „paprastos dienos“, ir reikia dirbti su savo kūnu, kad
„padaryti jį šventu“ bei tikrinti save, ar eini tiesiu keliu.
Ir tai – paprastų
dienų darbas. Tuo tarpu Šabatas – tai Kūrėjo vardas, ir tada yra draudžiama taisyti
savo kūną.
Šabato metu reikia kalbėti vien tik apie Kūrėjo didumą ir Toros
svarbumą.
Tačiau iš kitos pusės, yra pasakyta: „Gojus, kuris laikosi Šabato,
vertas mirties“.
Tai reiškia, jog jei žmogus jaučia, kad jis yra pilnas blogų savybių ir minčių, ir jaučia, jog jei nepadarys atgailos, jo siela atsidurs pavojuje, tada „gyvybės išgelbėjimo“ priedermė atšaukia Šabatą ir žmogus privalo užsiimti savęs taisymu“.
Ravas Baruchas pakomentavo „Ešet chail“ („Garbinga
žmona“) citatą „Apgaulingas žavesys ir tuščias grožis“:
Jei žmogus užsiima
darbu Kūrėjui dėl to, kad šiame darbe rado žavesį
– tai yra melas. Arba dirba Kūrėjui, nes pamatė tame grožį – tada tai tuštumas.
Iš tikrųjų visas mūsų darbas Kūrėjui turi būti paremtas tikėjimu, netgi jei nėra
žavesio ir nėra grožio.
Nes tik tada žmogus iš tikrųjų dirba Kūrėjui“.