• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

PURIMAS

Purimas švenčiamas 14 ir 15 adaro mėnesio dienomis, kaip atminimas apie judėjų išgelbėjimą nuo pilno išnaikinimo karaliaus Achašverošo, valdžiusio didžiulę Persų imperiją, laikais.

Karaliaus didikas Hamanas sumanė sunaikinti visus judėjus ir metė burtus (פור), kad sužinotų, kada tam yra tinkamiausias laikas.

Pagal žodį פור „pur“ šventė vadinasi Purimu,o visi su juo susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester (Esteros knygoje).

Miestuose, kurie nėra apjuosti siena, Purimas švenčiamas 14 adaro dieną, o apjuostuose siena, dar nuo Jehošua bin Nuno laikų – 15 adaro dieną.

Ši diena – 15 adaro – vadinasi Šušan-Purim, pagal senovinį Persų imperijos sostinės Šušano miesto pavadinimą, kurio gyventojai judėjai būtent šią dieną išvengė jiems grėsusio mirtino pavojaus.

Purimo šventės įstatymai pateikti Mišnoje, traktato Megila 1 ir 2-me skyriuose, o taip pat abiejų Talmudų – Babilono ir Jeruzalės – Tosefte šiam traktatui.

Purimo šventimas – viena iš septynių priedermių, nustatytų išminčių, ir jis taip pat dar sudarytas iš septynių priedermių.

Štai jos:

1. Megilat Ester;

2. „dovanų draugams siuntimas“;

3. „dovanos vargšams“;

4. Toros skaitymas;

5. ištraukos „Al anisim“ skaitymas maldose „Šmone esre“ ir „Birkat amazon“;

6. linksmas šventimas;

7. gedulo ir pasninko draudimas.

Skirtingai nuo Chanukos, įamžinančios Izraelio tautos išsigelbėjimą nuo dvasinio sunaikinimo, Purimas simbolizuoja kovą už fizinį išgyvenimą.

Todėl Purimo šventimas apima ne tik dvasinius, bet ir fizinius aspektus, lygtai skirtus pranešti visam pasauliui: „štai, mes gyvename, valgome, geriame ir linksminamės!“

O „dovanų draugams siuntimas„ (apsikeitimas skanumynais su draugais ir artimaisiais) ir „dovanos vargšams“ įrodo, kad neatsiejama gyvenimo dalimi yra rūpinimasis artimaisiais.

Megilat Ester mini keturis Purimo įstatymus: Megilat Ester skaitymas, šventinės vaišės, „dovanų draugams siuntimas„ ir „dovanos vargšams“. 

Prie šių įstatymų išminčiai pridėjo Toros ištraukos skaitymą (Šmot, 17 sk.), kurioje pasakojama apie kovą su Amaleku, po išėjimo iš Egipto ir intarpą „Al anisim“. 

13 adaro diena, šventės išvakarės – tai Esteros pasninkas.

Esteros pasninkas

Šio pasninko įstatymai nesiskiria nuo kitų visuotinių pasninkų įstatymų.

Pasninkas prasideda auštant, „Šacharito“ metu skaitomi ypatingi „slichot“, iš Toros skaitoma Moše malda, kurią jis pasakė po aukso veršio nuodėmės.

„Minchos“ metu prie „Šmone esre“ pridedama „Aneinu“, o po to skaitoma „Avinu, malkeinu“. 

Paprastai būtent „Minchos“ metu yra atliekama priedermė, primenanti apie Šventyklos laikų „pusę šekelio“: į specialiai tam skirtą lėkštelę yra įdedamos trys monetos.

Kodėl būtent trys? 

Todėl, kad prisiminti, jog Esteros prašymu visi judėjai pasninkavo tris dienas, atgailaudami už savo nuodėmes. 

Iš išminčių yra žinoma, kad tų laikų Persijos judėjai buvo labai linkę į asimiliaciją ir buvo netgi tokių, kurie sutiko ateiti į Achašverošo rengiamą puotą.

O dalyvavimas toje puotoje reiškė baisų jų nacionalinio išdidumo pamynimą: juk ten vynas buvo pilamas į indus, pagrobtus iš Jeruzalės Šventyklos.

Taip pat tai buvo ir Toros įstatymų apie košerinį maistą ir draudimo gerti vyną, pagamintą ne judėjų, sulaužymas.

Kad sudaryti sąlygas įvykti stebuklui, judėjų tauta turėjo atsisukti į Kūrėją – maldomis, pasninku ir raudomis.

Tad Esteros pasininkas ir yra skirtas prisiminti tai.

Per šventes linksmybės yra nutraukiamos pačiame įkarštyje, tam, kad paminėti giminių ir draugų sielas, išėjusias iš šio pasaulio.

Taip ir per Purimą: nuo pasninko iš karto pereinama prie šventės linksmybių.

Šis perėjimas primena, kad nėra linksmumo, kuriame nebūtų bent kiek įsimaišiusio skausmo.

Megilat Ester skaitymas

Purimo metu reikia išgirsti Megilat Ester skaitymą du kartus: prasidedant šventei, vakare, po  „Maariv” maldos ir ryte – po  „Šacharit” maldos.

Skaityti būtinai reikia iš ritinio, parašyto ant pergamento, laikantis visų taisyklių.

Skaitovas turi būti patyręs, gerai žinantis visas Megilat Ester skaitymo taisykles. 

Prieš skaitymą pasakomi trys palaiminimai, po skaitymo – vienas. 

Štai palaiminimai, sakomi prieš skaitymą: 

1.  „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, kuris pašventinai mus Savo priedermėmis ir liepei skaityti megila!”

 ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם
:אשר קידשנו במיצוותיו וציונו על מקרא מגילה

 2.  „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pasaulio Valdove, padaręs mūsų protėviams stebuklus tomis dienomis, tuo pat metu!”

ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם
;שעשה ניסים לאבותינו בימים ההם בזמן הזה

3.  „Šeechejanu”.

,ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם
:שהחיינו וקיימנו והגיענו לזמן הזה

Reikia atidžiai klausytis skaitomų palaiminimų ir atsakyti  „amen”.

Tas, kas atsako  „amen” į palaiminimą, lygtai palaimina pats.

Todėl, kai skaitantysis sako palaiminimus, negalima nukrypti ar nutraukti tylą netgi įprastu  „Palaimintas Jis ir Palaimintas Jo vardas”.

Po Megilat Ester skaitymo, skaitantysis pasako sekančius palaiminimus: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Pasaulio Valdove, užtariantis mus, teisėjas mūsų ginčuose, keršijantis už mus, išieškantis iš mūsų engėjų, ir užmokantis pagal nuopelnus visiems mūsų mirtiniems priešams! Palaimintas Tu, Kūrėjau, išieškantis iš visų, engiančių Tavo tautą Izraelį – Kūrėjau-Gelbėtojau!“

Ryte sakant palaiminimą „Šeechejanu“, reikia prisiminti, kad jis taip pat liečia šventės priedermes, „mišloach manot“ ir dovanas vargšams.

Nes juk kiekvieną kartą, kai atliekamos priedermės, kurios vykdomos tik kartą metuose, sakomas palaiminimas „Šeechejanu“. 

Megilat Ester klausytis reikia labai atidžiai, nepraleidžiant nei vieno žodžio.

Todėl iš skaitančiojo reikalaujama, kad tose vietose, kuriose minint Hamaną keliamas triukšmas, jis tyliai palauktų, kol triukšmas nurims.

Jeigu triukšmas užgožė keletą žodžių, jis turi pakartoti juos iš naujo, kad visi išgirstų. 

Daugelis stengdamiesi įvykdyti priedermę kuo geriau, atsineša savo Megilat Ester ir juose seka skaitymą, pašnibždomis pakartojant kiekvieną žodį, kad nieko nepraleistų.

Priimta, kad keturias eilutes, ypač susijusias su išsivadavimu, visa bendruomenė ištartų garsiai, o tada skaitantysis jas pakartotų.

Štai jos:

1. „Vyras-judėjas buvo sostinėje Šušane, jis vardu Mordechajus, Jairo sūnus, Šimi sūnaus, Kišo sūnaus – iš Benjamino giminės“.

2 „O Mordechajus išėjo iš karaliaus karališkais rūbais iš žydros vilnos ir lino, su didele auksine karūna ant galvos, su purpuriniu lino apsiaustu – o Šušanas linksminasi ir džiūgauja. 3. Buvo judėjams šviesa, linksmumas, džiaugsmas ir garbė“. 4. „Nes Mordechajus-judėjas – pirmas po karaliaus Achašverošo ir didis judėjų tarpe, mylimas daugumos savo brolių – siunčia gerumą savo tautai ir rūpinasi visais jos palikuoniais“. 

Klausytis Megilat Ester skaitymo moterys privalo kartu su vyrais, todėl, kad ir jos susijusios su šiuo stebuklu, nes juk būtent karalienė Estera suvaidino pagrindinį vaidmenį visuose šiuose įvykiuose.