• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שלבי הסולם מועדים הנרות הללו קדש 

Šlavei haSulam „Šios žvakės šventos“

ravas Baruchas Ašlagas

                                                            (Ištraukos)

Pasakė Talmudo išminčiai:
„Nusidėjėliams „blogio instinktas“ atrodo plauko storio, o teisuoliams atrodo kaip aukštas kalnas“.
Iš pirmo žvilgsnio turėtų būti atvirkščiai, juk nusidėjėliai, kurie negali nugalėti „blogio instinkto“, turi sakyti, kad jiems blogis kaip aukštas kalnas.
Tačiau teisuoliams, turintiems pakankamai jėgų nugalėti blogį, turėtų jis (blogis) atrodyti, kaip plauko storio?
Atsakymas tas, kad iš viršaus iš karto nerodo žmogui viso jame esančio blogio dydžio.
Taigi, rodo žmogui tik tiek blogio, kiek jame yra gėrio, kad būtų gėris ir blogis subalansuoti.
Todėl pas teisuolius yra daug „pakilimų“ ir „kritimų“, kur visi „kritimai“ ateina iš blogio instinkto pusės.
Taigi iš daugelio kritimų pasidaro „aukštas kalnas“.

Žodis kalnas (הר har) turi tą pačią šaknį su žodžiu apmąstymai, abejonės הרהורים (hirhurim).
Tai reiškia, kad iš kiekvienos „abejonės“, su kuria žmogus abejoja Kūrėjo savybe: „geras ir darantis gerumą“, žmogus stato „aukštą kalną“.
Todėl teisuoliams „blogio instinktas“ atrodo, kaip „aukštas kalnas“.
Tačiau pas nusidėjėlius nėra „kritimų“, todėl blogis atrodo, kaip „plauko storio“.
Juk negalima „nukristi“, kol dar žmogus nėra „pakilęs“.

Kaip aiškinome Jakovo sapną, parašyta:
„Kūrėjo angelai kyla ir leidžiasi“ (Berešit 28 – 12).
Juk reikėjo pasakyti iš pradžių „leidžiasi“, nes angelai yra viršuje, o tik paskui – „kyla“?
Tačiau dvasinio darbo aspekte visi žmonės ateina į šį pasaulį tik įvykdyti Kūrėjo misiją.
Taip pat žinome, kad angelas vadinasi „pasiuntinys“.
Todėl žmogus, dirbdamas dvasinį darbą, pirmiausiai turi „pakilti“ į dvasinę pakopą, kurioje galėtų pajusti Kūrėjo artumą.
Ir tik paskui jau gali būti kritimas.
Todėl suprantama, kad pas nusidėjėlius, pas kuriuos nėra „pakilimų“, savaime aišku negali būti ir „kritimų“.
Tačiau, kodėl nusidėjėliai „nekyla“?
Tai yra tik todėl, kad „blogio instinktas“ neleidžia jiems „pakilti“, todėl nusidėjėliai ir pasilieka „blogyje“, kuris jiems atrodo, kaip „plauko storio“.