• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

שופר של משיח  

Mašiacho Šofaras

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 (Ištraukos)

Ir žinok, kad parašyta, kad Izraelio sūnūs bus išvaduoti iš „galuto“ – „dvasinės tremties“ tik tada, kai „slapta išmintis“ (kabala) paplis labai plačiai.
Kaip parašyta Zohare:
„Šio kūrinio (knygos Zohar) dėka išeis Izraelio sūnūs iš galuto“.
Taigi, ir tada (antrajame amžiuje) buvo dideli lūkesčiai išsigelbėjimui.
Ir knygos Zohar parašymas, kuris prasidėjo rabi Šimono ben Jochajaus dienomis, buvo Bar Kochbos sukilimo metu.
Todėl rabi Akiva, rabi Šimono mokytojas, pasakė jam (Bar Kochbai):
„Pakilo Jakovo žvaigždė“ (Bemidbar 24 – 17).

Taip pat ir po Beitaro sugriovimo buvo didelė viltis.
Ir todėl rabi Šimonas gavo „leidimą“ (iš viršaus) ir atvėrė „slaptą“ išmintį (kabalą) savo knygose „Zohar“ ir „Tikunim“.
Tačiau tai padarė su su dideliu atsargumu ir savo žodžius leido užrašyti tik rabi Abai, nes jis „mokėjo išdėstyti paslaptį“.
Tai reiškia parašyti taip, kad Izraelio sūnų išminčiai suprastų dalykus, o pasaulio tautų išminčiai nesuprastų, dėl baimės, jog nusidėjėliai nesužinotų, kaip dirbti Kūrėjui.

Tačiau, kai pamatė, kad dar anksti Izraelio išsigelbėjimui, paslėpė šias knygas, ir atvėrė tik išminčių savorajų laikais.
Ir Kūrėjas panoro, kad ši knyga atsivertų žmonijai, todėl ši knyga pateko į rabi Moše de Leono žmonos, našlės rankas, kuri paveldėjo šį rankraštį iš vyro.
Taigi, matomai Moše de Leonas nieko žmonai nesakė apie draudimą atverti šią knygą.
Ir tik „atsitiktinumo“ dėka ji pardavė knygą, kaip ir yra žinoma.

Iš tikrųjų, iki šių dienų šis dalykas sąlygojo daug sugriovimų „Izraelio sūnų vynuogyne“.
Tačiau nėra to blogio, kuris neišeitų į gerą.
Ir šitas „nutekėjimas“, kurį pasaulio tautos „pasisavino“, pavogdami Toros paslaptis, taip pat sąlygojo didelį postūmį šventumo vystymuisi.
Todėl, pagal mano prielaidą, mes esame kartoje, kuri stovi ant „išsivadavimo slenksčio“.
Tik su viena sąlyga – jei žinosime, kaip paskleisti šią išmintį masėse.

Taigi, nors „skubiai kimšdamas, gali viską išvemti“, vis tiek atsivers tai, kas yra tikra, ir kas – antros rūšies.
Tai reiškia, kad visas skirtumas yra tarp „branduolio“ ir „kevalo“, kurį nulupo pasaulio tautų išminčiai.
Todėl iš tikro to dėka „atsipeikės“ daugelis Izraelio sūnų, kurie pradėjo neigti Toros reikšmę ir sugrįš pas Kūrėją.

Tai pat čia yra dar viena prasmė.
Tai reiškia,  kad ši išmintis gali paankstinti išsigelbėjimą.
Ir galiausiai visos pasaulio tautos pripažins Izraelio Torą, kaip apie tai rašo pranašas (Izaijas): „Prisipildys žemė žiniomis apie Kūrėją“.
Kaip buvo anksčiau laiko ir su „išėjimu iš Egipto“, kada net faraonas pripažino Tiesos Kūrėją bei Jo priedermes ir leido Izraeliui išeiti.

Todėl parašyta, kad kiekvienas iš pasaulio tautų paims judėją ir atves į šventą žemę, nes nepakaks to, ką patys sugebėjo suvokti.
Tačiau, iš kur pas pasaulio tautas ateis toks noras ir tokios mintys?
Ir žinok, kad tai įvyks dėka „tikros išminties“ (kabalos) išplitimo, kai visi akivaizdžiai pamatys, kas yra „Tiesos Kūrėjas“ ir „Tiesos Tora“.

Taigi „tikros išminties“ (kabalos) išplitimas masėse vadinama שופר – „Šofar“ (trimitas, ragas).
Ir kaip šofaro garsas girdisi toli, taip Toros išmintis paplis po visą pasaulį.
Kada net visos pasaulio tautos išgirs ir pripažins, kad yra Izraelyje Kūrėjo išmintis.
Tai ir yra pranašo Elijahu vaidmuo, nes Toros paslapčių atskleidimas vadinamas „Elijahu pasirodymas“.

Apie tai pasakė išminčiai:
„Bus palikta ši paslaptis iki Elijahu atėjimo“ ir „Tišbietis išspręs sunkumus ir problemas“.
Todėl pasakė:
Trys dienos iki Mašiacho atėjimo (žinoma užuomina), vaikščios Elijahu kalnų viršūnėmis ir pūs didelį Šofarą.

Ir suprask, kad Šofaras – tai užuomina apie „slaptos išminties“ (kabalos) atvėrimą didelei daugumai.
Tai ir yra išankstinė sąlyga „Visiškam išsivadavimui“ הגאולה השלימה („haGeula haŠlema).
Ir apie tai liudija mano knygos, kurias parašiau.
Taigi dalykai, esantys pasaulio paslapčių viršūnėje, yra paaiškinti visiems, kaip galėjo būti paaiškinti tik Šlomo laikais.
Ir tai akivaizdus įrodymas, kad stovime ant išsivadavimo slenksčio.
Ir jau girdisi didžiojo „Šofaro“ garsas, bet dar ne visur, nes kol kas yra tik „subtili tyla“ – קול דממה דקה (kol dmama daka).

Tačiau iš tikro „didelio“ dalyko pradžioje turi būti „maža“ būsena.
Tai reiškia., kad prieš didįjį „Šofaro“ garsą turi būti „subtili tyla“.
Toks yra Šofaro garso, kuris vis stiprėja, pobūdis.
Ir kas, jei ne aš, gali žinoti apie save... nors iš tikro aš nesu iš vis vertas atverti šias paslaptis.
Tuo labiau, suprasti jas pilnumoje...
Ir kodėl pasielgė Kūrėjas šitaip su manim?
Tačiau tai tik todėl, kad mano karta šito verta.
Ir tai „paskutinė karta“, stovinti ant „išsigelbėjimo slenksčio“.
Todėl ji verta pradėti girdėti Mašiacho Šofaro garsą...