- הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).
שפחה כי תירש גבירתה
„Kai tarnaitė paveldi ponią“
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
(Ištraukos)
Ir suprask, kodėl buvo paslėpta kabala nuo aplinkinių, juk pasakė išminčiai:
„Draudžiama gojų mokinti Toros“.
Iš pirmo žvilgsnio tai prieštarauja tam, ką pasakė Tana de bei Elijahu:
„Netgi gojų, netgi tarną, netgi tarnaitę, jei sėdės ir užsiims Tora – Šchina tarp jų“.
Tada, kodėl išminčiai mokė, kad draudžiama mokyti gojų Toros?
Tačiau iš tikro Tana de bei Elijahu kalbėjo apie gojų, kuris praėjo gijūrą arba bent jau atsitraukė nuo „avoda zara“ (stabmeldystės), t.y. nuo „išgalvotų“ tikėjimų.
Iš tikro išminčiai apie Toros mokymosi draudimą sakė tiems, kurie neatsitraukė nuo „avoda zara“, tačiau nori mokintis Izraelio Toros ir išminties tam, kad sustiprėti ir įprasminti savo „išgalvotą“ tikėjimą.
Ir jei pasakysi: koks gi blogis, jei gojus, išmokęs mūsų Šventos Toros pasidarys protingesnis savoje „avoda zara“?
Jei neatneša naudos, tai bent jau nekenkia?
Ir iš tikro dėl to verkė rabi Šimonas ben Jochajus (knygos Zohar autorius) prieš paaiškindamas kokią paslaptį iš kabalos išminties:
„Verkė rabi Šimonas: Oi (vargas), jei atskleisiu, oi, jei neatskleisiu.
Jei atskleisiu, sužinos nusidėjėliai, kaip dirbti Kūrėjui. Jei neatskleisiu, praras mūsų draugai šį dalyką“.
Taigi išminčius bijojo, kad ši paslaptis ateis pas išpažįstančius „avoda zara“, ir jie pradės tarnauti savo „išgalvotus“ tikėjimus su visa tikro šventumo jėga.
Tuo prailgindami mūsų „tremtį“ ir atnešdami kentėjimus bei griovimus.
Kaip tai aiškiai matome dabar savo akimis.
Tai reiškia, kad pasaulio tautų išminčiai ištyrinėjo ir išnagrinėjo visas Izraelio sūnų knygas ir surado ten „delikatesų“ savo tikėjimo sustiprinimui.
Ir šią savo išmintį jie pavadino teologija...
Todėl dabar aišku, kodėl mūsų išminčiai neatvėrė tikrosios slaptosios išminties (kabalos) esmės visiems.
Ir net paprastam mūsų žmogui, kol dar nėra reikalo, nėra perduotos Toros paslaptys.
Taigi, savaime aišku, kad paprasti žmonės neturi tikro supratimo apie religijos (vidinės Toros) išmintį.
Todėl aišku, kokį jaudulį gauna toks žmogus iš teologijos, kurios pagrindas – tai „pavogtų“ slaptų kabalistinių žinių rinkinys, su „delikatesų“ iš mūsų šventosios literatūros priedais.
Ir kai žmogus tai pamato, jis pradeda abejoti mūsų veiksmo Toros reikšme iki visiško neigimo, apsaugok Kūrėjau.
Tai ir vadinasi: „Kai tarnaitė paveldi Ponią“.
Juk visas Ponios stiprumas, t.y. „vidinis“ valdymas, išeinantis tik iš mūsų tikrosios išminties...
Tačiau dabar „tarnaitė“ didžiuojasi prieš visus, kad ji paveldėjo šią išmintį חס ושלום (chas ve šalom – neduok dieve).
Ir žinok, kad tai yra „grandinė“, kuria ši „tarnaitė“ sukausto Izraelio sūnų kojas (dvasinėje) tremtyje.
Todėl aišku, kad visa mūsų tremties esmė ir jėga tame, kiek suspėjo pavogti „tarnaitė“ iš mūsų Toros ir jos paslapčių, nežiūrint į visą apsaugą ir paslėpimą, kurį padarėme...
