Ravas Baruchas užima savo tėvo vietą ir tęsia jo kelią
1954 metais, per Jom-Kipurą užtemo pasaulyje šviesa – mirė Kūrėjo žmogus, mūsų mokytojas Baal
aSulamas.
Jo mokiniai tikėjosi, jog ši diena neateis.
Tačiau dideliam jų skausmui,
ji vis tik atėjo. Ravas Baruchas Šalomas, Baal aSulamo pirmagimis sūnus bei kiti
artimiausi mokiniai nenorėjo nuleisti rankų, nors to, kas įvyko, nebesugrąžinsi.
Mirus mokytojui, mokinių sielose atsivėrė didžiulė tuštuma ir trūkumas.
Pasibaigus „Šiva“ laikotarpiui (septynias dienas trunkantis gedulo laikas), į ravą Baruchą kreipėsi jo tėvo mokiniai bei daugelis jo paties mokinių su prašymu, jog imtųsi vadovauti jų bendruomenei ir ravas Baruchas jų prašymą priėmė.
Rabi Hilelis Gelbšteinas, ištikimas ravo Barucho mokinys pasakojo: „Ėmiau
mokytis pas ravą Baruchą dar esant gyvam Baal aSulamui.
Mokiausi pas jį keletą
metų iki jo švento tėvo mirties. Šituo laikotarpiu jis mane mokė kabalos
išminties iš knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“.
Per visus tuos metus ravas
Baruchas man nepasakė nei vieno žodžio apie darbą Kūrėjui ir man net neatėjo į
galvą mintis, jog jis turi supratimą apie šį išaukštintą dalyką.
Po Baal
aSulamo mirties, kai mokiniai paskyrė ravą Baruchą tęsti jo tėvo kelią ir
užimti jo vietą, ravas Baruchas pradėjo kalbėti apie labai gilius darbo Kūrėjui
aspektus.
Tada visi mokiniai pamatė, jog jis kalba su absoliučiu tikslumu, lygiai
tais pačiais žodžiais, kaip jo tėvas.
Tuo tarpu kiti kalbėdami įnešdavo kažką
iš savo supratimo, ir kalba nebūdavo tokia tiksli.
Aš be galo stebėjausi: kaip
galėjo žmogus, tiek daug suprantantis Toroje ir Kūrėjo darbe, daug metų nepasakyti
nei vieno žodžio apie tai?!
Tada pamačiau jo begalinį didumą – jis iš tiesų buvo didžiausias iš didžiausių. O iš kitos pusės – pats kukliausias“.