• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

שמעתי לו 

„Šamati“ 36

ravas Baruchas Ašlagas

                                  Ką reiškia trys „kūnai“ žmoguje?

                                                    (Ištraukos)

Žmogus susideda iš trijų (dvasinių) „kūnų“:
a) „vidinis“ kūnas – šventos sielos „drabužis“;
b) „klipat noga (švytintis, analizė) – pusiau netyras ir pusiau šventas;
c) „miška de chivija“ – „gyvatės oda“ (netyras, visiškai nepataisomas). 

Žmogus gali išsivaduoti iš dviejų netyrų „kūnų“, kad jie netrukdytų šventumui, ir galėtų jis naudotis tik „vidiniu“ kūnu.
Tam tikslui žmogui patariama naudotis ypatinga savybe – „sgula“.
Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti, tik apie tai, kas liečia „vidinį“ kūną.
Ir visos žmogaus mintys visada turi būti Vieno „valdžioje“, kaip parašyta:
„Nieko nėra – tik Jis“ (Dvarim 4 – 35).
Ir dar: „Jis vienas daro ir padarys visus darbus“ (Rambamas „13 tikėjimo principų“).
Tai reiškia, kad nėra jokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų atskirti žmogų nuo šventumo.
Ir kai žmogus negalvoja apie du likusius kūnus, tada jie miršta, nes nėra jiems „maitinimo“, ir todėl jie negali jie egzistuoti.
Tie du kūnai „maitinasi“ mintimis, kuriomis galvojame apie juos.

Tai paslaptis: „Savo veido prakaite valgysi duoną“ (Berešit 3 – 19).
Tai reiškia, kad prieš „Pažinimo medžio“ nuodėmę gyvybė nebuvo priklausanti nuo duonos.
Todėl nereikėjo pritraukti gyvybės šviesos, nes žmogus ir taip gaudavo švytėjimą.
Tačiau po nuodėmės, kai Pirmasis Adamas susijungė su „miška de chivija“ – „gyvatės oda“ kūnu, gyvenimas tapo priklausomas nuo „duonos“, t.y. nuo maisto.
Ir šį maistą reikia kaskart „pritraukti“ iš naujo, o jeigu kūnas negauna maisto, jis miršta.
Ir to dėka pasidarė didelis ištaisymas, nes žmogus išsivaduoti iš šių dviejų „kūnų“.
Todėl žmogus turi dėti visas pastangas, kad negalvotų apie šiuos du kūnus.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Mintys apie prasižengimą sunkesnės, nei pats prasižengimas“.
Tai reiškia, kad mintys yra „maitinimas“ kūnams, nes iš minčių, kuriomis galvojame apie tuos „kūnus“, gauna gyvybę.

Todėl žmogus turi galvoti tik apie „vidinį kūną“, nes tai – šventos sielos „drabužis“.
Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti mintis, kurios yra už jo „odos“, t.y. už jo „kūno“ odos, ir tai reiškia už „naudos sau“.
Taigi, visos žmogaus mintys turi būti tik apie naudą artimui.
Ir tai vadinasi „už jo odos“, nes už žmogaus „odos“ nėra jokio klipot „prisitvirtinimo“.
Tai reiškia, kad klipot „prisitvirtina“ tik už to, kas yra „odos“ viduje, t.y. prie to, kas priklauso žmogaus „kūnui“, o ne už jo kūno – „už jo odos“.
Taigi, prie to kas neįeina į kūno „apsirengimą“, klipot negali „prisitvirtinti“.