kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

מהות חכמת הקבלה ו, ז  

Kabalos išminties esmė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                   6.


      Materialios sąvokos ir „kūniški” pavadinimai kabalos knygose


Iš tikro kiekvienam „blaivaus proto” žmogui aišku, kad kai mes nagrinėjame dvasinį dalyką, ir tuo labiau „Dieviškumą“, mes negalime naudotis įprastiniais mūsų žodžiais ir išsireiškimais.
Juk mūsų žodynas atspindi mūsų jausmus ir vaizduotę, todėl kaip galime remtis šio pasaulio išsireiškimais ten, kur „negalioja“ įprastiniai jausmai ir vaizduotė?


Taigi, jei paimsime patį subtiliausią materialaus pasaulio žodį, kaip „aukštutinė šviesa“, arba „paprasta šviesa“, šis žodis yra „pasiskolintas“ iš saulės, ar žvakės, ar malonumo šviesos.
Taip pat šiuo žodžiu žmogus įvardina naują atradimą ar abejonių išnykimą.
Tačiau kaip galima net ir šiuo žodžiu naudotis dvasingume ar „Dieviškume“?
Tada skaitytojui bus pateikiami melagingi ir išgalvoti dalykai?
Ir tuo labiau ten, kur mes turime aprašyti kokį intelektualinį dalyką ar samprotavimus, kas yra priimta pas šios išminties tyrinėtojus?


Iš tikro išminčius tokiais atvejais turi naudotis labai tiksliais ir griežtais apibrėžimais.
Ir jei autorius „suklups“ nors viename žodyje, ir panaudos jį netiksliai, tuo jis sukels skaitytojų protuose sumaištį.
Taigi, skaitytojai jau nesupras apie ką eina kalba, ir jiems „susipainios“ viskas, kas yra susiję su šiuo, netiksliai panaudotu, žodžiu.


Taigi įsivaizduokime, kaip gali kabalos išminčiai naudotis „netikrais“ bei „melagingais“ žodžiais, ir šių žodžių dėka paaiškinti šią išmintį?
Kaip yra žinoma, kad netiksliais ir melagingais žodžiais negalima nieko apibrėžti, nes:
„Pas melą nėra kojų, kad jis galėtų stovėti“.
Todėl čia į pagalbą ateina „šaknies“ ir „šakos“ dėsnis, jungiantis du pasaulius: „dvasinį“ ir „materialų“, ir šį dėsnį mes turime gerai išsiaiškinti.



                                                                    7.


          Dėsnio „šaknis“ ir „šaka“ santykis su dvasiniais pasauliais


Taigi, kabalos išminčiai nustatė, kad keturių dvasinių pasaulių, vadinamų:
Acilut, Brija, Jecira ir Asija, pradedant nuo aukščiausio – Acilut iki žemiausio – Asija forma yra visiškai tapati, t.y. visiškai identiška su visais komponentais ir pasireiškimais.
Tai reiškia, kad visa realybė, pasireiškianti aukštesniame dvasiniame pasaulyje, viskas yra randama žemesniame pasaulyje, be jokių pakitimų.
Ir taip pat visuose toliau sekančiuose žemesniuose pasauliuose, iki mūsų „apčiuopiamo“ pasaulio.


Taigi, visi pasauliai skiriasi tik savo „pakopa“, kuri skiriasi tik „materija“, sudarančia visus to pasaulio komponentus.
Tai reiškia, kad visų aukštesnio dvasinio pasaulio komponentų materija yra labiau „skaidresnė“ už visų toliau sekančių pasaulių.
Ir jau žemesnio dvasinio pasaulio visų komponentų „materija“ yra „grubesnė“ už aukštesnio pasaulio „materiją“, bet „skaidresnė“ už sekančio, žemiau esančio pasaulio, materiją.
Ir taip viskas yra iki mūsų pasaulio, kurio visų komponentų „materija“ yra pati „grubiausia“ ir „tamsiausia“ už visus ankstesnius pasaulius.
Tačiau realybės komponentų forma ir pasireiškimas yra tapatus visuose pasauliuose, kaip pagal kiekybę, taip ir pagal kiekybę, be jokio skirtumo.


Ir sulygino tai, kaip „spaudą“ su „antspaudu“, t.y. visos formos, esančios „spaude“, tiksliai su visomis detalėmis atsispaudžia „atspaude“.
Taip yra ir pasauliuose, kur kiekvienas žemesnis pasaulis „atsispaudžia“ nuo aukštesnio pasaulio.
Taigi visos formos, esančios aukštesniame pasaulyje, su visa kiekybe ir kokybe „pereina“ į žemesnį pasaulį.
Taigi, nėra žemesniame pasaulyje jokio dalyko ar įvykio, kurio nebūtų, ir kuris neišeitų iš aukštesnio pasaulio lygiai ta pačia forma, kaip „du vandens lašai“.
Tai reiškia, kad kiekvienas komponentas, esantis žemesniame pasaulyje, skaitosi kaip „šaka“ tai „šakniai“, esančiai aukštesniame pasaulyje, nes iš ten „atsispaudė“ ir atsirado ši „šaka“.


Ir apie tai parašė išminčiai:
„Nėra jokios žolės apačioje, neturinčios „angelo“ ir „prievaizdo“ viršuje, kuris mušą ją ir sako – „auk“ (Berešit Raba 10).
Tai reiškia, kad „šaknis“, vadinama „angelu“, verčia „šaką“ augti ir didėti, bei įsigyti visas savybes, pagal kiekybę ir kokybę, kokios yra aukštesniame „spaude“.
Ir tai yra dėsnis „šaknis“ ir „šaka“, kuris su visomis detalėmis galioja kiekviename pasaulyje, visoje realybėje.