- וימררו את חייהם בעבדה קשה בחמר ובלבנים ובכל עבדה בשדה את כל עבדתם אשר עבדו בהם בפרך. שמות א' – יד Apkartino mūsų gyvenimą sunkiu darbu...ir visais lauko darbais, kuriuos dirbo vergiškai“ (Šmot 1 – 14).
שמעתי כג
„Šamati“ 23
ravas Baruchas Ašlagas
Uždaryti užduotį
„Mylintys Kūrėją, neapkęskite blogio“
Parašyta: „Mylintys Kūrėją, neapkęskite blogio, Jis saugo teisuolių sielas ir iš nusidėjėlių rankų išgelbės“ (Tehilim 97 – 10).
Tai reiškia, kad neužtenka to, kad žmogus myli Kūrėją ir nori nusipelnyti „susiliejimo“ su Juo, bet dar žmogus turi neapkęsti blogio.
Neapykantos aspektas pasireiškia tuo, kad žmogus nekenčia blogio, vadinamo egoizmu.
Žmogus mato, kad nėra jam jokios galimybės išsilaisvinti iš egoizmo, ir kartu jis nenori susitaikyti su šia būsena.
Taigi žmogus jaučia, kokią žalą jam atneša šis blogis.
Ir taip pat mato tiesą, kad žmogui pačiam nėra jokios galimybės anuliuoti blogio, nes tai žmogaus prigimtis, t.y. „noras gauti“, kurį Kūrėjas įdiegė žmoguje.
Todėl raštas moko, ką gali žmogus padaryti – nekęsti blogio.
Tada Kūrėjas saugos žmogų nuo šio blogio, kaip parašyta:
„Jis saugo teisuolių sielas“.
Ir kas tas – „saugojimas“?
„Ir iš nusidėjėlių rankų išgelbės“.
Taigi, jei žmogus turi „kontaktą“ su Kūrėju, nors šis „kontaktas“ bus pats mažiausias, tada jis jau – „laimingas žmogus“.
Iš tikro „blogio apsektas“ pasilieka egzistuoti ir tarnauja, kaip kita parcufo (dvasinio objekto) pusė, ir tai tik dėl paties žmogaus „ištaisymo“.
Todėl jei žmogus visiškai nekenčia blogio, tada žmogui išsitaiso „užpakalinės“ dvasinio objekto pusės aspektas.
Neapykanta išplaukia iš to, kad jei žmogus nori nusipelnyti „susiliejimo“ su Kūrėju, tada tai panašu į santykius tarp draugų ir bičiulių.
Tai reiškia, kad jei du žmonės atėjo prie supratimo, kad kiekvienas iš jų nekenčia to, ko nekenčia draugas ir myli tai, ką myli draugas, tada jie ateina prie „amžino ryšio“.
Ir tai aspektas: „Vinis, kuri niekada nepajudės“.
Taigi Kūrėjas myli „sąlygojimą“, todėl taip pat „apatiniai“ – žmonės turi norėti tik „sąlygoti“.
Ir kadangi Kūrėjas neapkenčia būti „gaunančiu“, nes Jis yra tobulas, „absoliučiame tobulume“ ir neturi jokio poreikio kam nors, taip ir žmogus turi nekęsti egoizmo.
Todėl neapykantos dėka žmogus „ištaiso“ egoizmą ir „pajungia“ šventumui.
