• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

„Avinu, malkeinu“

Jei Roš-Ašana nesutampa su Šabatu, Šacharito metu yra skaitoma malda „Avinu, malkeinu“.

Ji vadinasi taip todėl, kad kiekvienas jos posmelis prasideda žodžiais אבינו avinu, מלכינו malkeinu (mūsų Tėve, mūsų Karaliau). 

Ši malda apie viską, kas yra būtina žmogui laimingam ir sėkmingam gyvenimui, apie viską, apie ką svajoja Izraelio tauta jau daug šimtmečių...

Maldoje „Amida“ per šventę nėra išsakomi jokie prašymai, bet per Roš-Ašana šį vaidmenį atlieka „Avinu, malkeinu“.

Sakoma ji atsistojus.

Joje yra dešimt posmelių, kuriuos visi besimeldžiantieji kartoja paskui chazaną, nuo eilutės: „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, grąžink mus, nuoširdžiai atgailaujančius prieš Savo veidą!“ iki „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, pasigailėk mūsų ir atsakyk mums, nors nėra mūsų sąskaitoje gerų darbų – sukurk mums teisingumą ir parodyk mums Savo gerumą, ir išgelbėk mus!“

Tada ateina Toros skaitymo eilė. 

Toros skaitymas 

 Kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį, taip pat pasninko dienomis, per Chanuką ir Purimą Toros skaitymui yra kviečiami trys žmonės; dienomis, apgaubtomis šventiška dvasia – per roš-chodeš ir chol-amoed, kurių metu skaitoma malda „Musaf“ – kviečiami keturi; per šventes, per kurias draudžiama dirbti – penkis ir maftirą, per Jom-Kipurą – šešis ir maftirą, ir per Šabatą – pačią švenčiausią dieną – septynis ir maftirą.

Toros ištrauka, kuri yra skaitoma per Roš-Ašana ir pirmos dienos „haftara“ yra susijusi su faktu, apie kurį kalba tradicija: būtent per Roš-Ašana promotės Sara, Rivka ir Rachelė, o taip pat Chana, pranašo Šmuelio motina, išsivadavo nuo savo nevaisingumo.

Antrą Roš-Ašana dieną skaitoma Toros ištrauka, išrinkta šiai dienai ne tik dėl dėl to, kad yra tiesioginis ištraukos, skaitytos išvakarėse, tęsinys.

Tai 22 Berešit knygos skyrius, kuriame pasakojama apie Icchako paaukojimą. 

Skaitant šį pasakojimą sinagogoje, yra prisimenama Abrahamo ir Icchako, kurie be jokių svyravimų vykdė Kūrėjo paliepimą paaukoti Icchaką, nuopelnai. O kai pasigirsta Kūrėjo įsakymas, sustabdantis šį aukojimą – „Neliesk berniuko ir nieko jam nedaryk“ – meldžiame Kūrėjo, kad jis atsiųstų gerovę ir mums.  

Kaip jau buvo minėta, pirmosios Roš-Ašana dienos „haftara“ paimta iš I Šmuelio knygos, iš 1-o ir 2-o skyrių, kuriuose pasakojama apie Chaną, pranašo Šmuelio motiną, kuri daug metų buvo nevaisinga, ir galiausiai, po nesuskaičiuojamų jos maldų, Kūrėjas davė jai sūnų.

Antroji „haftaros“ pusė – dėkojantis himnas Kūrėjui, kurį dainavo Chana: „Mano širdis džiūgauja dėl Kūrėjo pagalbos, aš laimėjau, nebijau aš savo priešų – nes linksminuosi aš, išgelbėta Tavo dėka aš!...“

Reikia pastebėti, kad daugybė įstatymų apie tai, kas tai yra malda ir kaip reikia melstis Kūrėjui išeina iš šios Chanos maldos.

Antrąją Roš-Ašana dieną „haftara“ – 31-tas pranašo Jeremijos knygos skyrius. Joje – paguoda, būsimo Izraelio tautos išsivadavimo pranašavimas, o skyriaus centre – Rachelės (kuri taip pat išsivadavo nuo nevaisingumo Roš-Ašana metu) malda apie savo vaikus, ištremtus iš Tėvynės.

Kūrėjas atsako į jos maldą: „Sulaikyk savo balsą nuo raudojimo ir savo akis – nuo ašarų... grįš sūnūs į savo šalį!“

Palaiminimai, kurie yra sakomi po „haftaros“, sutampa su tais, kurie yra sakomi per Šabatą, bet paskutiniame jų maftiras priduria: „ir už šią atminties dieną, šią šventą dieną, kurią Tu davei mums, Kūrėjau, mūsų Dieve, prašymui, malonei ir ištyrinimui – šlovei ir didybei – už visa tai Kūrėjau, mūsų Dieve, mes dėkojame ir laiminame Tave“.

„Šofaro“ pūtimas

Roš-Ašana, kaip Teismo dienos esmė yra išreiškiama ypatinga priederme, skirta tik šiai dienai – tai „šofaro“ pūtimas.

„Šofaro garsų diena“ ir „atminties apie šofaro garsus diena“ – taip Tora vadina Roš-Ašana dieną.

Išminčiai aiškina, kad pirmasis pavadinimas priklauso tiems atvejams, kai Roš-Ašana išpuola darbo dieną, tada tai „šofaro garsų diena“ – tada iš tikrųjų yra pučiamas „šofaras“, antrasis priklauso tam atvejui, kai Roš-Ašana sutampa su Šabatu, tada „šofaras“ nepučiamas ir ši diena skaitoma „atminties apie šofaro garsus diena“.

Kokia yra „šofaro“ pūtimo per Roš-Ašana prasmė?

Rambamas pateikia keletą atsakymų į šį klausimą:

1. „Šofaro“ pūtimas reiškia, kad tą dieną karūnuojame Kūrėją viešpatavimui virš visos žemės – nes toks yra priimtas paprotys: apie monarcho karūnavimą ir jo atėjimą į sostą yra pranešama „šofaro“ pūtimu.

Iš tiesų Tanache yra nemažai apie tai kalbančių vietų – pvz.: dalyje iš Tehilim, kuri kaip tik skaitoma prieš „šofaro“ pūtimą: „Nes Kūrėjas, Viešpats Dievas – galingas, Jis didingas visos žemės Karalius“.

2. „Šofaro“ pūtimo tikslas – priminti apie protėvių nuopelnus ir ypatingai – apie Icchako, Kūrėjo pakeisto į ėriuką, aukojimą.

Sako padavimas, kad tada Kūrėjas pasakė Abrahamui: „Tavo palikuonys pūs avino ragą prieš Mane ir Aš priminsiu tada Icchako, Abrahamo sūnaus aukojimo nuopelną į gerą“.

3. „Šofaro“ pūtimas primena Toros dovanojimą, kai visa tauta vienbalsiai sušuko: „Padarysime ir suprasime!“.

Tora sako, kad jos dovanojimo metu buvo girdimas ypatingai stiprus „šofaro“ garsas ir tada jis reiškė naujos sąjungos tarp Kūrėjo ir Izraelio tautos sudarymą.

Kaip jau buvo minėta, „šofaras“ daromas iš avino rago.

Ir daromas jis ne tiesus, o lenktas, kaip užuomina į tai, kad turime nulenkti save prieš didžio Teisėjo, prieš Kurį stojame šią dieną, valią.

בעל התוקע Baal hatokea – taip vadinamas žmogus, bendruomenės išrinktas pagrindinės šios dienos priedermės įvykdymui.

Jis – tarsi įgaliotas atstovas prieš Kūrėją – ir bendruomenė įvykdo „šofaro“ pūtimo priedermę atsakydama „amen“ į jo palaiminimus ir įdėmiai klausydama jo „šofaro“ pūtimo. 

Prieš pradedant pūsti „šofarą“, bendruomenė septynis kartus pakartoja 47 knygos Tehilim skyrių: „Šlovinanti Koracho sūnų daina“.

Tradicija, perduodama iš kartos į kartą, prideda dar septynias eilutes, kurias garsiai ištaria baal hatokea, o visa bendruomenė jas pakartoja.

Pirmoji jų – „Iš savo sielvarto pašaukiau aš Kūrėją – ir atsakė man Kūrėjas ir išvedė mane į platumas“.

Šešios likusios savo pirmomis raidėmis sudaro žodžius קרע שטן kra satan „perplėšk kaltintoją“ – užuominą į neįtikėtiną „šofaro“, priverčiančio nutilti bet kokį kaltintoją, galią.

Prieš „šofaro“ pūtimą baal hatokea pasako du palaiminimus.

Tuo metu negalima ištarti nei garso, netgi įprasto atsakymo į Kūrėjo vardo paminėjimą „Palaimintas Jis ir Palaimintas Jo vardas“.

Reikia tik tylomis įdėmiai klausytis palaiminimo žodžių ir po jų atsakyti „amen“. 

Pirmasis palaiminimas toks: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs klausytis „šofaro“ garso!“

Antrasis: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, už tai, kad davei mums gyvenimą ir palaikei mus, ir leidai gyventi iki šio laiko!“.

„Šofaro“ pūtimas Toroje vadinamas žodžiu trua.

Nėra žinoma, koks būtent pūtimas Toroje turimas omeny. 

Tam, kad išvengti abejonių, išminčiai nurodė pūsti „šofarą“ visais įmanomais būdais, žinomais Toroje.

Todėl „šofaro“ pūtimo tvarka tokia: tašrat, tašat, tarat. Šios santrumpos reiškia trijų skirtingų pūtimų derinius: tkija – ilgas, pratisas garsas, švarim – triskart pakartojamas garsas, primenantis šaukiamąjį signalą, trua - devynis kartus pakartojamas trumpas nutrūkstantis garsas.

Kiekviena serija prasideda ir baigiasi ilgu tkija garsu ir viso šių serijų yra devynios: tris kartus pakartojama seka tkija-švarim-trua-tkija (tai išreiškiama trumpiniu tašrat), triskart pakartojama seka tašat (tkija-švarim-tkija) ir triskart pakartojama seka tarat (tkija-trua-tkija).

Iš esmės užtektų išklausyti tik 10 garsų, po vieną iš kiekvienos garsų sekos: tašrat, tašat, tarat.

Tačiau remdamiesi tuo, kad Toroje nurodymai apie „šofaro“ pūtimą naujų metų pradžioje yra minimi tris kartus, išminčiai nurodė kiekvieną seką kartoti po tris kartus.

Po to, „Musaf“ maldos skaitymo metu (ją kiekvienas skaito pats), triskart yra pakartojamos 10 pagrindinių „šofaro“ pūtimo rūšių tašrat, tašat, tarat, tad „Musafo“ metu vėl yra išgirstami tie trisdešimt garsų.

Tas pats vyksta ir tuo metu, kai chazanas kartoja šią maldą, kas sudaro jau devyniasdešimt „šofaro“ garsų ir tam, kad tą skaičių padidinti iki 100, „Pilname kadiše“, kurį chazanas skaito po „Musafo“, vėl skamba dešimt pagrindinių garsų.  

„Malchijot“, „zichronot“, „šofarot“

Nutilo „šofaro“ garsai. Sinagogoje įsiviešpatauja iškilminga tyla.

Toros ritinys grąžinamas į savo vietą, į „aron kodeš“.

Ir tada chazanas tyliu balsu pradeda jaudinančią asmeninę maldą: „Štai aš, skurdus nuopelnais, virpantis, apimtas baimės prieš Tą, Kuris sėdi Savo soste, klausydamas Izraelio šlovinimų, atėjau melsti Tavęs už tavo tautą, Izraelį, atsiuntusį mane, nors aš visai to nevertas. Prašau Tavęs Abrahamo, Icchako ir Jakovo Dieve, Kūrėjau galingas, maloningas ir gailestingas, Izraelio Dieve, Visagali, keliantis siaubą ir rūstus, vainikuok sėkme kelią, kuriuo žengiu, meldžiant gailestingumo man ir tiems, kurie mane pasiuntė. O, nelaikyk jų kaltais dėl mano nuodėmių, nekaltink jų už mano nusižengimus, nes aš – nusikaltėlis ir nusidėjėlis“. 

Po to jis skaito „Chaci-kadiš“ ir visi pereina prie „Musaf“ maldos.

Šis „Musafas“ nepanašus į jokią maldą, kuri skaitoma metų bėgyje. Šiokiadieniais „Amida“ yra sudaryta iš 18 palaiminimų (prie kurių pridėtas 19-tas – „Ir te nebus vilties kurstytojams“), Šabatų, jaunaties „Musafo“ metu ir per likusias šventes – iš 7 palaiminimų, o „Musafas“ per Roš-Ašana sudarytas iš 9 palaiminimų: trys pirmi ir trys paskutiniai visais atvejais vienodi, o trys viduriniai ypač ilgi ir sudėtingi.

Jie netgi turi ypatingus pavadinimus: „malchijot“, „zichronot“ ir „šofarot“, o pagal savo turinį sutampa su trimis Rambamo paaiškinimais apie „šofaro“ pūtimo priedermės prasmę. 

 „Untane tokef”

Kaip ir „Šacharit” maldoje, chazanui kartojant „Musafą”, yra ištraukų, kurias jis skaito vienas, ir yra himnų ir dainų, dainuojamų visos bendruomenės.

Žymiausias iš jų, dėl kurio atidaro „aron kodeš” – tai himnas  „Untane tokef” – „Taip papasakosime apie šios dienos šventumą”.

Padavimas priskiria šios poemos sukūrimą rabi Amnonui, vienam iš Mainc miesto kankinių, gyvenusiam kryžiaus žygių epochoje.

Jis buvo vienas didžiausių savo kartos išminčių, gana turtingas ir artimas valdžiai – tiek pasaulietinei, tiek dvasinei.

Labai vertindamas jo patarimus, Mainco kunigaikštis-vyskupas paprašė rabi Amnono pasikrikštyti, kad galėtų panaudoti jo išmintį valstybės labui. 

Rabi Amnonas paprašė trijų dienų pasiūlymui apgalvoti, kurioms praėjus, jis buvo jėga pristatytas pas vyskupą.

Tada rabi Amnonas paprašė nupjauti jam liežuvį už tai, kad jis išsakė prašymą, galėjusį sukelti įtarimą, kad rabi Amnonas iš tiesų rimtai priėmė pasiūlymą išduoti savo tikėjimą. 

Supykęs vyskupas atsisakė tai padaryti, pareiškęs, kad „būtent liežuvis puikiai pasakė”, bet už tai įsakė nukirsti jam kojas ir rankų pirštus.

Paplūdusį kraujais Amnoną pargabeno į jo namus. 

Kai atėjo Roš-Ašana, rabi Amnonas paprašė savo giminaičių nunešti jį į sinagogą kartu su jo rankų pirštais, kurie buvo pamerkti į druską, kad išsilaikytų.

Rabi Amnoną padėjo šalia chazano ir kai priėjo laikas maldai „Kduša“, rabi Amnonas davė ženklą chazanui sustoti ir duoti jam galimybę pašventinti Kūrėjo vardą.

Jis uždainavo: „Ir todėl – pakils iki Tavęs „Kduša“, nes Tu, Kūrėjau, mūsų Karalius!“.

Ir po to – „Taip papasakokime apie didį šios dienos šventumą – nes ji rūsti ir sukelia virpulį... Iš tikrųjų - Tu teisėjas ir kaltintojas... Ir didis „šofaras“ suskambės ir pasigirs švelnus pūtimas, o angelai suvirpės, apimti baimės ir siaubo ir pasakys: Tai Teismo diena... Bet atgaila, malda ir geri darbai gelbsti nuo siaubingo nuosprendžio!“

Pabaigęs dainuoti, Amnonas atidavė Kūrėjui savo sielą, o jo sukurta malda paplito visose bendruomenėse ir tapo neatskiriama Roš-Ašana maldų dalimi.

Po maldos „Musaf” visi linki vienas kitam Gmar chatima tova – „Tebus jums galutinai įtvirtintas geras nuosprendis“, o po to visi eina namo šventinei trapezai.

„Mincha“ ir „Tašlichas“

Jei Roš-Ašana sutampa su Šabatu, sinagogoje skaitoma Tora, o „Amida“ – ta pati, kaip ir per „Maariv“ ir „Šacharit“. 

Po to skaitoma malda „Avinu, malkeinu“, tuo metu atidarytas „aron kodeš“ (išskyrus tuos atvejus, kai Roš-Ašana sutampa su Šabatu, kaip per „Šacharit“).

„Aleinu“, „Kadiš-jatom“ ir 27-tas Tehilim skyrius, iš naujo „Kadiš jatom“ ir tada, kol saulė nenusileido, visi eina atlikti „Tašlich“. 

„Tašlich“ – tai ypatinga malda, kuri sakoma pirmą Roš-Ašana dieną (o jei tai Šabatas, tada antrąją Roš-Ašana dieną) prie jūros ar upės, ar kokio kito vandens telkinio.

Ji prasideda pranašo Michos žodžiais: „Kas gi, Kūrėjau, prilygtų Tau – atleidžiančiam nuodėmes, atleidžiančiam Tavo tautos likučio – Tavo dalies nusižengimus! Nepyksta Jis amžinai, nes Jis maloningas. Jis vėl pasigailės mūsų, užmirš mūsų prasižengimus; tad mesk (תשליך tašlich – iš čia kilo maldos pavadinimas) į vandens gelmes visas mūsų nuodėmes. Parodyk tiesą Jakovui, gerumą – Abrahamui, apie kuriuos prisiekei mūsų protėviams iš senų senovės!“

Ši ištrauka sakoma triskart iš eilės, po to yra skaitoma dar viena malda, kurią, pagal padavimą, sukūrė Chida [1].

Tašlichas užbaigiamas 130-ta Tehilim psalme: „Iš gilumų pašaukiau aš Tave, Kūrėjau...“ ir septynis kartus pakartojama „Amžinai, Kūrėjau, žodis Tavo esti danguje!”.

Ir taip, „Tašlichas“ – tai malda apie atleidimą ir kreipimasis į Kūrėją įvykdyti Jo pažadą, perduotą pranašo - išmesti į vandens gelmes visas nuodėmes, kad daugiau niekada jų neatsiminti.

Tai malda apie laimingą, taikų gyvenimą, apie mūsų norų išpildymą. 

Po šios ceremonijos priimta išversti savo kišenes ir išpurtyti drabužių skvernus, lyg simboliškai numestume nuo savęs padarytas nuodėmes, „prilipusias“ metų bėgyje. 

Bet reikia pastebėti, kad apie „Tašlichą“ neužsimena nei Talmudas, nei gaonai, nei ankstyvieji Toros įstatymų kodifikatoriai.

Tačiau vėlesnieji kodifikatoriai pateikia šio įstatymo motyvą, susiedami jį su padavimu apie tai, kad kai Abrahamas ėjo paaukoti Icchako, jis vos nenuskendo staiga prieš jį atsiradusioje upėje (tuo buvo išbandomas jo pasiryžimas įvykdyti Kūrėjo valią), tačiau Kūrėjas jį išgelbėjo. 

Taip šis paprotys yra siejamas su Icchako paaukojimo istorija, kuri duoda pavyzdį apie pasiaukojamą Kūrėjo valios vykdymą.

Antra Roš-Ašana diena

Viskas, kas atliekama pirmąją Roš-Ašana dieną – maldos, „šofaro“ pūtimas, „Kidušas“, trapezos – viskas tiksliai atkartojama antrąją šventės dieną.

Reikia pabrėžti, kad ši diena neturi antrų šventės dienų, pažymimų už Izraelio ribų, statuso: abi Roš-Ašana dienas Talmudas apibrėžia, kaip vieną „ilgą dieną“ – bendrą šventinę dieną, kuri tęsiasi 48 valandas. 

Iš čia kilo abejonė, ar palaiminimas „Šeechejanu“ yra reikalingas antrąją Roš-Ašana dieną.

Tam, kad išsklaidyti abejones, priimta, kad šeimininkė žvakių uždegimo metu ir šeimininkas „Kidušo“ metu (kai jie turi pasakyti šį palaiminimą) užsidėtų naują kostiumą, arba pastatytų ant stalo indą su naujo derliaus vaisiais, kurių dar nevalgė šiais metais: daroma tai tam, kad sukurti priežastį „Šeechejanu“ palaiminimui. 

Baigiasi antroji Roš-Ašana diena ir prasideda „Teismo dienų“ periodas.