kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

השלום בעולם ה, ו 

Taika pasaulyje

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

        


                                             

                                                               5.


Keturios savybės: gerumas, tiesa, teisingumas ir taika, liečiančios individą ir visuomenę


Kai jau išsiaiškinome, kas yra visų laukiamas gerumas,
reikia įsižiūrėti į mums realiai pasiekiamas priemones,
kad pagreitinti šį „gerumą“ ir „laimę“.
Iš tikro šio tikslo pasiekimui egzistuoja keturios savybės:
gerumas, tiesa, teisingumas ir taika.


Ir šios keturiomis savybėmis iki šiol naudojosi visi „pasaulio taisytojai“.
Tiksliau pasakius, šiomis keturiomis savybėmis žmonija vystėsi pakopomis nuo „Dangaus karalystės“ iki mūsų dienų.
Ir kaip jau rašėme, jei žmonija paimtų vystymosi dėsnį į savo rankas,
tada ji išsivaduotų nuo visų nelaimių ir kentėjimų,
kuriuos mes gerai matome iš istorijos.
Todėl, įsigilinkime į šias keturias savybes,
kad sužinotumėme, ką jos sąlygojo žmonijai iki šiol,
ir išmoktumėme teisingai jas panaudoti ateityje.


                                                             6.


                  Praktiniai sunkumai, įdiegiant savybę „tiesa“


Jeigu mes pažvelgsime į geras savybes, tai idealiu atveju nėra geresnės savybės už „tiesą“.
Ir kaip jau užsiminėme, kad visas gerumas individo santykyje su visuomene yra tame,
kad kiekvienas žmogus teisingai tarnauja visuomenei,
ir taip pat sąžiningai bei teisingai iš jos gauna.
Visai tai yra „tiesos“ savybės ypatumai, tačiau praktiškai ši savybė negali būti įgyvendinta visuomenėje.


Tai reiškia, kad šioje savybėje yra trūkumas, kuris negali būti toleruojamas visuomenės.
Ir kas tai per trūkumas?
Iš tikro „tiesa“ mus įpareigoja „sulyginti“ visus visuomenės narius,
kad jie gautų pagal savo įdėtas pastangas, ne daugiau ir ne mažiau,
ir tai yra vienintelis teisingas pagrindas.
Todėl, jei kas užsinorės mėgautis kito žmogaus „pastangomis“,
tai jau iškart prieštaraus tiesai.

Todėl, kaip mes galime nustatyti tiesos pagrindą ir pasiūlyti jį visuomenei?


Pavyzdžiui, jei mes įpareigosime visus dirbti vienodą valandų skaičių, mes visai neišsiaiškinsime „tiesos pagrindo“.
Ir čia mes gausime atvirą melą, kaip iš fizinės, taip ir iš dvasinės, kiekvieno dirbančiojo pusės.
Tai reiškia, kad iš prigimties pas kiekvieną žmogų yra skirtingas darbingumo „koeficientas“.
Ir vienas visai laisvai gali atlikti savo darbą per valandą, o kitas su didelėmis pastangomis padarys tą patį darbą per žymiai ilgesnį laiką.


Taip pat mes čia susiduriame su psichologine problema.
Tai reiškia, kad iš prigimties tingus žmogus turi duoti labai daug pastangų ten, kur iš prigimties darbštus ir veržlus žmogus tą patį darbą atliks su malonumu ir visai nesistengdamas.
Tačiau, išeinant iš „tiesos“ savybės, mes negalime priversti vieną žmogų stengtis ir dirbti daugiau už kitą?
Todėl iš tikro gaunasi, kad veržlesni, darbštesni ir įžūlesni visuomenės nariai mėgaujasi kitų žmonių pastangomis!


Tačiau tai prieštarauja tiesos savybei, nes veržlesni ir įžūlesni išnaudoja tingesnius ir nedrąsesnius visuomenės narius.
Ir jei paimsime gamtos dėsnį „sekti pagal daugumą“, tai mes visai negalėsime remtis „tiesos“ savybe, nes tingesni ir silpnesni visada sudaro visuomenės daugumą.
Todėl jie neleis veržlių ir stiprių mažumai išnaudoti save.


Matome, kad praktiškai tiesos pagrindas – vienodas kiekvieno žmogaus pastangų kiekis,
yra visiškai praktiškai neįgyvendinamas.

Išeina, kad tiesos savybė praktiškai visai negali suderinti ir sutaikyti individo ir visuomenės santykių, todėl tai negali būti pasaulio „Galutinio ištaisymo“ pagrindas.


Ir ne tik tai, tačiau čia yra dar didesnių sunkumų, nei sakėme.
Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus jaučiasi ypatingu Kūrėjo sukurtame pasaulyje.
Kaip Kūrėjas yra vienintelis ir valdantis,
taip jaučiasi ir žmogus, t.y. jam atrodo,
kad visas pasaulis turi aptarnauti žmogų ir palengvinti jam gyvenimą.


Iš tikro žmogus visai nejaučia pareigos, kuo tai atsilyginti artimui.
Kitaip sakant, žmogaus prigimtis – išnaudoti visą pasaulį savo naudai,
ir viską, ką žmogus atiduoda kitam, jis atiduoda tik iš būtinumo,
arba norėdamas dar įmantriau išnaudoti artimą.
Ir tai žmogus daro su didele paslėpta gudrybe, kad artimas to nepajustų.
Tai išplaukia iš dėsnio, kad „šaka“ yra artima „šakniai“.
Žinome, kad žmogaus siela išplaukia iš Palaiminto Kūrėjo,
kuris yra Vienas – Vienintelis ir viskas yra Jo.
Todėl žmogus jaučia, kad visi pasaulio gyventojai taip pat turi būti jo valdžioje,
ir pildyti visus jo poreikius bei užgaidas.
Tai yra nepajudinamas dėsnis.


Ir visas skirtumas – tik žmogaus pasirinkime, t.y. vienas išnaudoja kitus,
kad patenkintų savo žemas aistras, kitas nori valdžios, kitas – garbės.
Ir ne tik, tačiau jei žmogus galėtų, jis išnaudotų visą pasaulį, kad patenkinti visas savo aistras: kaip žemus troškimus, taip ir troškimą pinigams, valdžiai, ir garbei.
Tačiau dėl savo ribotų galimybių, žmogus turi pasitenkinti „mažuma“...


Todėl šį dėsnį žmogaus širdyje galima pavadinti – „unikalumo dėsniu“,
ir nuo šio dėsnio nėra „apsaugotas“ nei vienas žmogus.

Ir kiekvienas pasiima iš šio dėsnio sau tinkamą dalį,
„didelis“ – pagal savo didumą, o „mažas“ – pagal savo mažumą.
Tai reiškia, kad šis žmogaus prigimties „unikalumo dėsnis“ nėra nei šlovingas, nei smerktinas.
Tai yra natūrali žmogaus prigimtis, turinti teisę į egzistavimą, kaip ir kiekviena kita sudėtinė realybės dalis.


Todėl nėra jokios vilties panaikinti šio dėsnio iš pasaulio, ir net kiek jį sumažinti,
kaip negalima panaikinti iš žemės žmonių rasės.
Ir mes nei kiek nesuklysime bei „nepadailinsime“ sakydami, kad tai yra „absoliuti tiesa“.
Todėl be jokių abejonių negalima žmogui net siūlyti būti „lygiam“ su visais kitais žmonėmis visuomenėje, nes nėra kito dalyko „tolimesnio“ žmogaus prigimčiai.
Tai reiškia, kad visas kiekvieno individo troškimas yra tik „iškilti“ virš visų kitų.


Ir matome, kad negalima gyventi harmoningo ir laimingo gyvenimo, pastačius visuomenės gyvenimo pagrindus pagal „tiesos savybę“.
Taip, kad kiekvienas laisvai sutiktų ir „pasirašytų“ gyventi tik pagal „tiesos“ principus, kaip tai turi būti „Galutiniame ištaisyme“.