• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Paskutinės kartos kelio formavimas

Mūsų mokytojo susitikimai su pasaulietinės bendruomenės lyderiais

Profesorius Dov Sadanas, laikraščio „Davar“ redaktorius, buvo tas žmogus, kuris mūsų mokytojo prašymu organizuodavo susitikimus su pasaulietinės bendruomenės lyderiais.

Kai ravas Abrahamas Brandvainas susitiko su profesoriumi Dov, šis papasakojo štai ką: „Paklausiau ravo Ašlago, kodėl jis nori susitikti su valstybės vadovais, juk jis neturi nieko bendro su jais?!

Ir jis atsakė man: Juk Kūrėjas perdavė valdžią ir galią spręsti praktinius klausimus šalyje būtent į jų rankas“.

Dar galiu papasakoti, jog Baal aSulamas pasakė Ben Gurionui:

„Tikras sąlygojimas (meilė) artimui pasireiškia būtent materialume, nes pavyzdžiui, kai žmogus moko draugą matematikos, tai nors pasidalina žiniomis su draugu, bet tos žinios lieka ir pas jį patį. Tačiau jei žmogus turi duonos ir atiduoda ją draugui, tada jam pačiam duonos nebelieka. Tad visas žmogaus darbas, kuris remiasi Kabalos mokymu, yra būtent darbas materialiame gyvenime“. 

Tarp kita ko, Ben Gurionas paklausė mūsų mokytojo, ar jis tiki demonais ir dvasiomis.

Baal aSulamas jam atsakė: „Kas yra dvasios ir demonai? Tai nerealizuotos ir neįgyvendintos mintys. Ir jei taip, tai argi sunku tikėti tokiu dalyku?“

Dar pasakojo profesorius Sadanas:

„Kai paklausiau ravo Ašlago apie Lenkijos judėjus, jis išsisuko nuo atsakymo. Nesupratau kodėl. Vėliau supratau, jog jis ne be reikalo vengė atsakyti: savo šventoje sieloje jis matė tai, kas ateityje atsitiks Lenkijoje dėl nacių režimo“.

Taip pat profesorius pasakojo:

„Ravas Ašlagas paprašė manęs pasikalbėti su Berlu Kacnelsonu (politiku ir žurnalistu, sionistinio judėjimo veikėju). Pasikalbėjau su Berlu, tačiau jis bijojo eiti pas Baal aSulamą.

Jis sakė: „Aš baiminuosi, jog ravas Ašlagas įrodys man, jog einu neteisingu keliu, ir kam tada man eiti pas jį – kad prarasčiau viską, ką turiu?“

Paskutiniaisiais metais mūsų mokytojas pabandė įvesti Kūrėjo idėją į „Kibucų judėjimą“.

Jis sakė, kad jei jau šie žmonės dirba dėl bendruomenės, o ne dėl asmeninių poreikių, jiems tereikia tik nukreipti širdis į dangų, į susiliejimo su Kūrėju tikslą.

Todėl Baal aSulamas nusiuntė savo sūnų ravą Baruchą Šalomą, jog šis atvestų susitikimui pas jį Zalmaną Šazarą, vėliau tapusį šalies prezidentu.

Zalmanas Šazaras, kuris buvo vienas svarbiausių to meto politikos veikėjų, sėdėjo su mūsų mokytoju keletą valandų ir kartu diskutavo.

To susitikimo pasekoje buvo nuspręsta suorganizuoti mūsų mokytojo susitikimą su vienu iš „Kibucų judėjimo“ lyderių Izraelyje Chazanu.

Taigi, mūsų mokytojas susitiko su juo ir aptarė keletą aspektų, susijusių su šio svarbaus dalyko įgyvendinimu.

Ir svarbiausia, ką pasakė jam mūsų mokytojas buvo tai, kad jei kibucų idėja yra sąlygojimas (meilė) artimui, jiems visiškai nereikia keisti veiksmo, o reikia tik pakeisti intenciją.

Tai yra, vietoje to, kad sąlygotų artimui dėl geresnės visuomenės sukūrimo, sąlygotų artimui dėl to, kad toks yra Kūrėjo noras.

Šis žmogus išklausė Baal aSulamo žodžių ir pasakė, jog nori pagalvoti apie tai keletą dienų.

Tačiau praėjus dviems dienoms po šio susitikimo, jis žuvo sraigtasparnio avarijoje Tiberijoje, ir mūsų mokytojas tada pasakė, jog tai ženklas iš dangaus, kad pasaulis tam dar nepasiruošęs.

Taip pat ir Chaimas Nachmanas Bialikas (judėjų poetas, rašytojas ir žurnalistas), žinomas kaip „Tautos poetas“, buvo atvykęs pas Baal aSulamą.

Chaimas Nachmanas visą savo gyvenimą buvo absoliutus ateistas.

Po to, kai keletą kartų apsilankė pas Baal aSulamą, pasakė mūsų mokytojui, jog nori grįžti į tikėjimą ir prašė priimti jį į mokinius.

Tačiau prieš tai jam reikėjo nuvykti į Vieną, kur jam turėjo būti atlikta kokia tai operacija, ir deja, iš ten nebegrįžo, nes mirė ant operacinio stalo.

Pasakė tąsyk mūsų mokytojas, kad jei jis būtų dar kartą pas jį atvykęs, būtų visiškai sugrįžęs į tikėjimą. Tačiau likimas pasisuko kitaip.