39.
Taigi, kaip jau jau sakėme, kad galutinis Kūrėjo sukurtos kūrinijos tikslas yra suteikti jai malonumą.
Tai reiškia, kad kūrinija pažintų ir pripažintų Kūrėjo teisingumą bei didumą, ir gautų visą, jai paruoštą gerumą ir malonumą.
Tuo dydžiu kaip aiškina pranašas Jeremija:
„Ar ne mano brangus sūnus yra Efraimas, mano mėgavimosi vaikas“.
Ir aiškiai matome, kad šis tikslas negali būti įvykdytas negyvai gamtai, t.y. visam milžiniškam dangaus kūnų skaičiui, nei Žemei, Mėnuliui ar Saulei.
(Linkime jiems ir toliau sėkmingai egzistuoti ir šviesti).
Taip pat kūrimo tikslas nėra skirtas augalinei ir gyvulinei kūrinijos daliai, nes šiose kūrinijos dalyse nėra artimo jausmo, netgi tos pačios dalies artimo pajautimo, todėl šios dalys ir negali pajusti Kūrėjo gerumo.
Ir tik lygis „žmogus“ tinka šiam uždaviniui, nes pas jį jau yra pasiruošimas ir prielaida savo rūšies artimo pajautimui, po darbo su Tora ir priedermėmis „apverčiant“ savo norą gauti į norą sąlygoti.
Taigi tada yra ateinama į formų su Kūrėju sutapimą, ir yra gaunamos visos pakopos, paruoštos aukštutiniuose pasauliuose.
Ir šios pakopos yra vadinamos nefeš, ruach, nešama, chaja ir jechida.
Taigi tada lygis „žmogus“ pasidaro tinkamas įgyvendinti kūrimo tikslą.
Ir išeina, kad visų pasaulių sukūrimas buvo tik dėl žmogaus.
40.
Ir žinau, kad šis dalykas visai nėra priimtinas daliai „išminčių filosofų“, kurie negali sutikti, jog žmogus, toks niekingas ir žemas jų akyse, galėtų būti viso išaukštinto ir pakylėto kūrimo centras.
Tačiau jie panašūs į tą kirminą, kuris gimė ropėje.
Ir todėl šis kirminas galvoja, kad visas Kūrėjo sukurtas pasaulis yra toks kartus, toks tamsus ir toks mažas, kaip ta ropė, kurioje jis gimė.
Tačiau tą akimirką, kai šis kirminas prakerta paskutinį ropės apvalkalą ir meta žvilgsnį į išorę, jis nustemba ir sušunka:
„Aš galvojau, kad visas pasaulis yra kaip ta ropė, kurioje aš gimiau..., tačiau dabar matau aš didelį, šviesų, nepaprastą ir stebuklingą pasaulį“.
Taip lygiai ir tie, kurie yra „paskendę“ savo noro gauti (egoizmo) „lupenoje“, kurioje jie gimė, ir net nebando pabandyti „ypatingojo prieskonio“,
kuris yra Tora ir veiksmo priedermės.
Taigi, kas gali prakirsti šią „stiprią lupeną“, ir apversti ją į norą „suteikti malonią dvasią“ Kūrėjui.
Todėl, iš tikro tie žmonės turi pripažinti savo tuštumą ir niekingumą, koks jis ir yra iš tikro.
Ir jiems negali ateiti į galvą net mintis, kad visa ši didelė realybė yra sukurta tik jiems.
Tačiau iš tikro, jei tik jie užsiimtų Tora ir priedermėmis, tam kad sąlygoti „malonią dvasią“ savo Kūrėjui su visu tinkamu tyrumu, tada būtinai galėtų „pamušti“ savo egoizmo lupeną, kurioje yra gimę, tada jie ateitų prie noro sąlygoti.
Ir tada iš karto atsivertų jų akys taip, kad galėtų viską pamatyti ir pajusti patys.
Taigi labai aiškiai pamatyti visus šiuos išminties, supratimo ir žinojimo „lygius“, ir visas malonumo bei mėgavimosi pakopas iki sielos išnykimo, viską, kas jiems yra paruošta aukštutiniuose pasauliuose.
Tada galėtų sau pasakyti tai, ką pasakė išminčiai:
„Geras svečias sako, Šeimininkas viską paruošė tik dėl manęs“.