• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קלד, קלה, קלו, קלז, קלח  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                         134.

Taip pat pravartu žinoti aukštutinį dėsnį:
Negali būti jokio atvėrimo, jei prieš tai nebuvo paslėpimo.
Žinome, kad mūsų pasaulyje „nebuvimas“ yra prieš „atsiradimą“, t.y. kviečio daigas išauga tik tada, kai prieš tai yra pasėjamas grūdas, ir jis visiškai išnyksta, t.y. supūva ir suirsta.

Lygiai taip yra ir „aukštutiniuose“ dalykuose: po „paslėpimo“ eina „atsivėrimas“.
Ir tai atitinka žvakės „dagtį“ ir prie jo prisitvirtinusią „ugnį“.
Tai reiškia, kad po kiekvieno „paslėpimo“, praėjus jam ištaisymą, atsiveria šviesa, kurią sąlygojo šis „paslėpimas“, t.y. šis „paslėpimas“ buvo „atsivėrimo“ priežastis.
Taigi „šviesa“, atsivėrusi po „paslėpimo“, tai kaip „ugnis“, prisitvirtinusi prie žvakės „dagčio“.
Ir prisimink tai visame savo kelyje.

                                                        135.

Dabar galima suprasti tai, ką pasakė išminčiai, kad visa Tora, tai – „Kūrėjo vardai”.
Iš pirmo žvilgsnio dalykas yra labai keistas, nes randame Toroje daug „šiurkščių” žodžių, t.y. nusidėjėlių vardų tokių, kaip: „Faraonas”, „Bilamas” ir pan.
Ir taip pat „draudimus” bei „netyrumus”, baisius prakeiksmus, dviejuose kaltinimuose ir pan.
Taigi, kaip galima suprasti, kad tai gali būti „Kūrėjo vardai”?

                                                        136.

Tačiau turime žinoti ir suprasti, kad „Kūrėjo keliai” – tai ne „mūsų keliai”.
Tai reiškia, kad „mūsų kelias” yra eiti nuo „netobulumo” į „tobulumą”, o iš Kūrėjo pusės einama iš „tobulumo” į „netobulumą”.
Juk pirmiausia buvo sukurtas ir išėjo iš „Kūrėjo veido” absoliutus tobulumas.
Paskui šitas tobulumas „nusileidžia” nuo „Kūrėjo veido” ir praeina apribojimą po apribojimo, per keletą pakopų.
Tol kol ateina į paskutinę, labiausiai apribotą pakopą, labiausiai tinkančią mūsų pasauliui.
Ir tada atsiveria šis dalykas mums, mūsų pasaulyje.

                                                              137.

Todėl Šventoji Tora, kurios didumui ir aukštumui nėra ribų, nebuvo sukurta ir neišėjo iš „Kūrėjo veido“ iškart, kokią ją matome mūsų pasaulyje.
Juk yra žinoma, kad „Tora ir Kūrėjas yra viena“, tačiau mūsų pasaulio Toroje to nesimato išvis.
Ir ne tik, bet užsiimančiam Tora „lo lišma“, pasidaro jam Tora „mirties lašu“.
Tačiau, kaip jau sakėme, pradžioje buvo sukurta Tora ir išėjo iš „Kūrėjo veido“ absoliučiame tobulume, t.y. būtent – „Tora ir Kūrėjas yra viena“.
Ir tai vadinasi Acilut pasaulio Tora, kaip parašyta „Tikunei Zohar“:
„Jis (Esmė), Jo Gyvybingumas (išeinanti iš Jo šviesa) ir Jo indai (gaunantys šią šviesą) yra viena“.
Tačiau po to „nusileido“ Tora nuo „Kūrėjo veido“ ir praėjo daug apribojimų pakopų, kol buvo duota ant Sinajaus kalno.
Tai reiškia, kad Tora buvo parašyta tokia forma, kokią mes matome dabar mūsų pasaulyje, t.y. apsirengusi „šiurkščiais“ mūsų pasaulio „rūbais“.

                                                     138.

Tačiau, nors ir yra neišmatuojamai didelis atstumas tarp mūsų pasaulio ir Acilut pasaulio Toros „drabužių“, pačioje Toroje nėra pakitimų išvis.
Tai reiškia, kad „švytėjimas“, esantis mūsų pasaulio Toros „drabužiuose“ ir Acilut pasaulio Toros „drabužiuose“, yra tas pats.
Kaip apie tai parašyta:
„Aš savo vardo Havaja nepakeičiau“ (Malachi 3).

Ir ne tik, bet „šiurkštūs“ Asijos pasaulio Toros „drabužiai“ nei kiek nesumažina šio „švytėjimo“, kuris yra tuose „drabužiuose“.
Tačiau viskas yra atvirkščiai.
Taigi, šių „šiurkščių“ drabužių svarbumas „Galutinio ištaisymo“ aspekte yra neapsakomos vertės, t.y. žymiai didesnis už visus „skaidrius“ aukštutinių pasaulių „drabužius“.
Ir tai dėl tos priežasties, kad „paslėpimas“ yra „atvėrimo“ priežastis.
Tai reiškia, kad „paslėpimas“ po ištaisymo, „atvėrimo“ metu pasidaro, kaip „dagtis, prie jo prisitvirtinusiai „liepsnai“.
Taigi, kuo didesnis buvo „paslėpimas“ (dagtis), tuo po ištaisymo gali atsiverti didesnė „šviesa“ (liepsna).
Ir visi šie „šiurkštūs“ drabužiai, kuriais vilki mūsų pasaulio Tora, visai nesumažina „šviesos“ dydžio, bet atvirkščiai.