• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קל,קלא, קלב  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                       130.

Tačiau, nusipelnę pasiekti ir pajusti pirmą „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopą, vadinamą „sugrįžimu iš baimės“, jau patenka į „viduriniųjų“ savybę.
Ir jų realybės pajautimas dalinasi į dvi dalis, kurios vadinasi „dvi svarstyklių lėkštės“, t.y. dabar jie nusipelnė „Kūrėjo veido“ atvėrimo, vadinamo „savo pasaulį pamatysi savo gyvenime“.
Tai reiškia, kad jau pasiekė suvokimą, bent jau nuo dabar ir toliau, apie gerą Kūrėjo valdymą, tinkantį Jo vardui: „Geras ir darantis gerumą“, todėl jie turi „nuopelnų lėkštę“.

Tačiau visos bėdos ir visi kartūs kentėjimai, atėję iš „Kūrėjo veido“ paslėpimo, stipriai įsirėžė jų jausmuose.
Ir tie prisiminimai, yra atėję iš praeities metų, kol dar žmogus nenusipelnė „sugrįžimo iš baimės“.
Taigi, visa tai stovi žmogaus akyse ir todėl vadinasi „nuodėmių lėkštė“.
Ir šios dvi lėkštės stovi pas žmogų viena prieš kitą.

Tai reiškia, kad iki „tšuva (sugrįžimo)“ žmogaus akyse stovi „nuodėmių lėkštė“, o po „tšuva“ ir toliau užtikrintai stovi „nuopelnų lėkštė“.
Taigi, šis „sugrįžimo“ laikas randasi „tarp“ nuodėmių ir „tarp“ nuopelnų, todėl toks žmogus vadinamas „viduriniuoju“.

                                                       131.

Ir jau nusipelnęs antros „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos, vadinamos „sugrįžimu iš meilės“, pasiekia, kad žmogaus tyčiniai nusikaltimai virstų nuopelnais.
Todėl skaitosi, kad jis persveria savo „nuodėmių lėkštę“ į „nuopelnų lėkštę“.
Ir tada visas skausmas bei visi kentėjimai, kurie „įsirėžė žmogus kauluose“, tuo metu, kai jis buvo „Kūrėjo veido paslėpime“, dabar apsiverčia „nuopelnų lėkšte“.
Tai reiškia, kad visas skausmas, bėdos ir liūdesys apsiverčia į begalinį malonumą.
Ir tada jis yra vadinamas „teisuoliu“, nes „pateisina“ Kūrėjo valdymą.

                                                       132.

Taip pat reikia žinoti, kad „viduriniųjų“ savybė „galioja“, t.y. žmogus ją gali pajausti, dar jam esant „Kūrėjo veido“ paslėpime.
Tai reiškia, kad didelio „susikoncentravimo“ ir didelių pastangų tikėjimu į „užmokestį ir bausmę“ dėka, atsiveria žmogui „Kūrėjo veido“ šviesa, atnešdama didelį garantijos ir saugumo jausmą.
Todėl žmogus kuriam laikui gali nusipelnyti „Kūrėjo veido“ atvėrimo pakopos, t.y. „viduriniųjų“ savybės lygyje.
Tačiau čia yra didelis trūkumas, nes žmogus negali su savo savybėmis ilgai išlaikyti šios pakopos, ir nusipelnyti jos pastoviai.
Tai reiškia, kad pastoviai įsigyti šią pakopą galima tik „sugrįžimo iš baimės“ dėka.