• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קכח, קכט  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                         128.

Ir todėl užbaigia baraita:
„teisuolis pražuvo“,
t.y. „absoliutaus teisuolio“ aspektas, kurio šis žmogus galėjo nusipelnyti.

Tai reiškia, kad visa tai žmogus prarado:
„Ir nei vienas žmogus neatkreipė dėmesio, nes dėl blogio žuvo teisuolis“.
Tai reiškia, kad tas „vidurinysis“ nepergyveno su bendruomene, ir todėl negalėjo nusipelnyti „sugrįžimo iš meilės“, tos pakopos, „apverčiančios“ tyčinius nusikaltimus į nuopelnus, o visą blogį į nuostabius malonumus.
Todėl visos žmogaus iškentėtos klaidos ir blogis iki „sugrįžimo iš baimės“, viskas stovi žmogui prieš akis.
Ir pats žmogus jaučia blogį Kūrėjo valdyme, nes praeityje jaučiasi buvęs „nusidėjėlių“ aspekte.
Todėl dėl šio jaučiamo blogio, žmogus negali nusipelnyti „absoliutaus teisuolio“ pakopos.

Apie tai parašyta:
„Ir nei vienas žmogus neatkreipė dėmesio“,
t.y. žmogus neatkreipė dėmesio,
„nes dėl blogio“,
t.y. dėl šio „blogio“, kuri kol kas jaučia Kūrėjo valdyme praeityje,
„žuvo teisuolis“.

Tai reiškia, kad žmogui pražuvo „teisuolio“ aspektas, ir jis numirs bei išeis iš šio pasaulio tik „viduriniojo“ savybėje.
Ir visa tai tik dėl to, kad tas, kas nepergyveno su bendruomene, negali nusipelnyti ir pamatyti bendruomenės paguodos ir užtarimo.
Tai reiškia, kad negali visko persverti į „nuopelnų pusę“ ir pamatyti bendruomenės paguodą.
Ir toks žmogus niekada nenusipelnys teisuolio aspekto.

                                                                129.

Taigi aišku, kad nėra nei vieno žmogaus pasaulyje, kuris savyje nepraeitų visų šių trijų savybių: „nusidėjėlių” savybės, „viduriniųjų” savybės ir „teisuolių”savybės.
O kad tai vadinasi savybės, išplaukia iš to, kaip žmogus jaučia Kūrėjo valdymą pasaulyje.
Kaip pasakė išminčiai:
„Kaip vertina žmogus, taip yra vertinamas ir jis pats” (Talmudas, Sota 5).

Taigi tie žmonės, kurie mato realybę Kūrėjo „veido paslėpime” skaitosi nusidėjėliais:
arba „neabsoliučiais nusidėjėliais”, „paprastame Kūrėjo veido” paslėpime,
arba „absoliučiais nusidėjėliais”, „dvigubame Kūrėjo veido” paslėpime.

Taip yra todėl, kad pagal jų suvokimą ir pajautimą, visas pasaulis yra valdomas „negerai”, neduok dieve.
Tai reiškia, kad tokie žmonės „kaltina” ir įveda save į nuodėmę, jausdami, kad gauna iš Kūrėjo valdymo tik skausmus ir kentėjimus, nes jaučia „visas dienas vien tik blogį”.
Tačiau jie nusideda dar labiau galvodami, kad ir visi pasaulio gyventojai yra valdomi „negeru” Kūrėjo valdymu, kaip yra valdomi ir jie patys, neduok dieve.

Todėl, suvokiantys Kūrėjo valdymą iš „Veido paslėpimo” pusės, yra vadinami „nusidėjėliais”.
Ir suprask, kad šis vardas atsiveria iš giluminio žmogaus pajautimo ir priklauso tik nuo „širdies suvokimo”.
Ir visai nesvarbu, ką žmogus kalba, ar mąsto, t.y. nors žmogus savo kalbomis ir mintimis iš esmės gali pateisinti Kūrėją, tačiau jei žmogus širdyje jaučiasi blogai, jis vis tiek vadinsis nusidėjėliu.
Tai reiškia, kad jausmams negalioja jokia prievarta.

Todėl toje pakopoje esantys žmonės, skaitosi kad persveria save ir visą pasaulį į „nuodėmių pusę”, kaip sako rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus.
Ir tai yra dėl to, kad jie įsivaizduoja, jog visi pasaulio gyventojai yra valdomi „negeru” Kūrėjo valdymu, kaip yra valdomi ir jie patys, neduok dieve, nes toks valdymas netinka Kūrėjo vardui „Geras ir darantis gerumą”.