• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

מאמר לסיום הזוהר טז, יז 

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                             16.

Dabar galime suprasti išminčių pasakymą:
„Didesnis yra Toros mokytojo aptarnavimas už patį Toros mokymąsi.
Kaip pasakyta apie Eliša ben Šafatą, kad jis „užpylė“ vandenį ant Elijahu rankų, nepasakyta: „mokėsi“, bet pasakyta: „užpylė“ (Talmudas, Brachot 7).

Iš pirmo žvilgsnio keista, kaip „paprasti“ veiksmai gali būti didesni už išminties pažinimą ir mokymą?
Tačiau kaip sakėme, kad pats „aptarnavimas“, kai yra mokytojas aptarnaujamas „buitiniais klausimais“, norint suteikti mokytojui „malonią dvasią“, atveda prie „susiliejimo“ su mokytoju.
Tai reiškia, kad ateinama prie „formų sutapimo“, t.y. tada mokinys gauna mokytojo mintis, nuomonę ir apmąstymus, paslaptimi: „pe el pe“ (iš burnos į burną).
Ir tai susiliejimas: „rucha be rucha“ (dvasios su dvasia), t.y. to dėka mokinys nusipelno pasiekti Kūrėjo didumą, tokiu dydžiu, kad apverčia „sąlygojimą“ į „gavimą“.
Taip pat tai tarnauja mokiniui pakankamais „degalais“, kad atiduoti visą sielą ir visas jėgas, „susiliejimo“ su Kūrėju nusipelnymui.

Tačiau vien tik Toros mokymasis pas mokytoją, privalo būtinai būti savo naudai, ir tai neatveda prie „susiliejimo“.
Todėl toks mokymas skaitosi: „me pe le ozen“ (iš burnos į ausis).
Taigi, „aptarnavimas“ atveda mokinį prie mokytojo minčių, o vien „mokymasis“ atveda tik prie mokytojo kalbų.
Todėl „aptarnavimo“ reikšmė yra didesnė už vien „mokymosi“ reikšmę, tokiu dydžiu, kokiu mokytojo mintys yra svarbesnės už jo kalbas.
Taigi, mokymas ir suvokimas „pe el pe“ (ir burnos į burną) yra svarbesnis už „me pe le ozen“ (iš burnos į ausis).
Bet visa tai yra tik tada, jei „aptarnavimas“ turi tikslą, kad suteikti mokytojui „malonią dvasią“.
Tačiau, jei „aptarnavimas“ yra tik norint gauti sau naudos, tada jis neatveda prie „susiliejimo“ su mokytoju.
Ir tada „mokymasis“ aišku yra svarbesnis už „aptarnavimą“.

                                                                     17.

Tačiau kaip sakėme apie Kūrėjo didumo suvokimą, kad jei aplinka deramai neišaukština Kūrėjo, ji susilpnina pavienį žmogų ir „atima“ iš jo galimybę pasiekti Kūrėjo „aukštumą“.
Taigi, tai galioja ir mokytojo atveju, t.y. jei aplinka tinkamai neįvertina mokytojo, ji taip pat „atima“ iš mokinio galimybę, pakankamai pasiekti mokytojo „didumą“.
Todėl pasakė išminčiai:
„Pasidaryk sau mokytoją ir nusipirk sau draugą“.
Tai reiškia, kad žmogus gali pakeisti naują aplinką, kad aplinka padėtų žmogui pasiekti mokytojo didumą.
Taigi, tai įvyksta dėl meilės tarp draugų, vertinančių mokytoją, t.y. mokinių kalbų apie mokytojo didumą dėka, kiekvienas gauna mokytojo išaukštinimo pajautimą.
Taip, kad sąlygojimas mokytojui taptų pakankamu „degalų“ kiekiu, galinčiu atvesti žmogų prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“.

Todėl pasakė išminčiai (Avot 6):

„Tora yra įsigyjama 48 savybėmis (būdais):
„Išminčių „aptarnavimu“ ir „susijungimu“ tarp draugų“.
Tai reiškia, kad be mokytojo „aptarnavimo“, dar turi būti ir „susijungimas“ su draugais, t.y. meilė ir sąlygojimas draugams.
Ir visa tai priklauso nuo aplinkos, nes pavieniam žmogui visai neįmanoma tai atlikti.
Tačiau mokytojo (ir aišku Kūrėjo) didumo pasiekimui turi būti įvykdytos dvi sąlygos:
1. Žmogus turi pastoviai girdėti išaukštintą mokytojo (kaip ir Kūrėjo) vertinimą.
2. Aplinka turi būti pakankamai didelė, kaip pasakyta: „Karaliaus šlovė yra žmonių daugumoje“.

Ir kad įvykdyti pirmą sąlygą, kiekvienas turi jausti save „mažiausiu“ iš visų mokinių, tada žmogus gali gauti iš visų pakankamą didumo suvokimą.
Juk „didelis“ negali nieko gauti iš „mažesnio“ už save, ir taip pat „įsiklausyti“ bei „išgirsti“ kalbas, t.y. tik „mažesnis“ gali „išgirsti“ „didesnio“ žodžius.

Ir vykdant antrą sąlygą, kiekvienas mokinys privalo „iškelti“ su meile savo draugo dorybes, lyg draugas būtų „didžiausias žmogus visoje kartoje“.
Tada aplinka „veiks“ tinkamai, lyg tai būtų pati didžiausia aplinka, nes „pastato didumas yra svarbesnis už pastatų skaičių“.