• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קכה, קכו, קכז  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           125.

Dar turime prisiminti, kad pasiekti ketvirtą meilės Kūrėjui pakopą, galima tik nusipelnius suvokimo, kaip visas pasaulis ateityje atvers „Kūrėjo veidą“.
Tik taip galima persverti visą pasaulį į „nuopelnų pusę“, kaip sako rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus.
Ir jau aiškinome, kad „Kūrėjo veido“ atvėrimas privalo „apversti visą“ „Kūrėjo veido“ paslėpime buvusį liūdesį ir bėdas į nuostabius malonumus.
Todėl dabar žmogus gailisi tik to, kad kentėjo per mažai kentėjimų, kaip gerai paaiškinome aukščiau.
Tačiau reikia pastebėti, juk žmogus, kuris persveria save į „nuopelnų pusę“, iš tikro prisimena visus skausmus ir bėdas, buvusias jam „Kūrėjo veido“ paslėpime.
Todėl egzistuoja realybė, kad viskas apsiverčia žmogui į nuostabius malonumus.
Tačiau dabar, kai žmogus nori persverti visą pasaulį į „nuopelnų pusę“, kaip jis gali žinoti kokiu dydžiu ir kokias bėdas kenčia visas pasaulis?
Todėl dabar žmogui nėra kito būdo, tik pačiam pajusti viso pasaulio skausmą, kad galėtų galiausiai persverti visą pasaulį į „nuopelnų pusę“, t.y. tokia pačia tvarka, kokia persvėrė ir save.
Taigi reikia, kad viso pasaulio „nuopelnų taurei“ nieko netrūktų, kai žmogus jau yra pasirengęs persverti šią taurę į „nuopelnų pusę“.
Ir nėra žmogui kito patarimo, tik kentėti su bendruomene visus jos skausmus, būtent tokiu dydžiu, kokiu kentėjo savo skausmus pats.
Tik tada viso pasaulio „nuodėmių taurė“ bus paruošta žmogaus viduje, taip kaip paties žmogaus „nuodėmių taurė“.
Taigi, jei žmogus bus nusipelnęs persverti save į „nuopelnų pusę“, tada jis bus vertas į „nuopelnų pusę“ persverti ir visą pasaulį.
Ir tada žmogus nusipelnys pakopos „absoliutus teisuolis“.

                                                                  126.

Dabar tampa aiškus baraitos žodžiai, t.y., jei žmogus nepergyvena kartu su bendruomene, tada nusipelno tik „sugrįžimo iš baimės“ – „viduriniųjų“savybės.
Ir apie tai parašyta:
„Štai džiaugsmas ir linksmybės“.
Tai reiškia, kad žmogus nusipelno palaiminimo: „savo pasaulį pamatysi savo gyvenime“.
Tada žmogus mato visą savo užmokestį už priedermę, paruoštą jam „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl žmogus būtinai yra: „pilnas džiaugsmo ir linksmumo“.
Ir žmogus sako sau:
„Pjausime jaučius ir smulkius gyvulius, valgysime mėsą ir gersime vyną, prisivalgysime ir prisigersime, nes rytoj mirsime“.
Tai reiškia, kad žmogus yra pilnas didelio džiaugsmo dėl pažadėto jam užmokesčio „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl jis ir sako su dideliu džiaugsmu: „nes rytoj mirsime“, t.y. žmogus laukia tobulo gyvenimo „pasaulyje, kuris ateis“, po mirties.
Tačiau toliau parašyta:
„Ir bus atskleista viskas Kūrėjui, todėl nebus jiems išvalyta (atleista) ši nuodėmė iki mirties“.
Taigi, žmogus yra kaltinamas už likusias neištaisytas klaidas.
Jau aiškinome, kad žmogui, padariusiam „sugrįžimą iš baimės“, tyčiniai nusikaltimai virsta tik klaidomis.
Ir todėl, kad žmogus nepergyveno su visa bendruomene, jis negali nusipelnyti „sugrįžimo iš meilės“, nes tik tada visi tyčiniai žmogaus nusikaltimai virstų nuopelnais.
Taigi, žmogaus padarytoms klaidoms negali būti jokio ištaisymo jo gyvenime.
Ir, aišku, žmogus faktiškai negali džiaugtis gyvenimu „pasaulyje, kuris ateis“.
Todėl parašyta:
„Nebus jiems atleista ši nuodėmė“, t.y. klaidos „iki mirties“.
Tai reiškia, kad žmogus nepadaro pilno „išsivalymo“ ir „ištaisymo“.

                                                                 127.

Ir dar sako baraita „viduriniųjų savybė“, norėdama parodyti, kad yra kalbama apie tą laiką, kai žmogus padarė „sugrįžimą iš baimės“, nes tuo metu vadinasi „viduriniuoju“.
Tačiau apie „nusidėjėlių savybę“, t.y. apie tą laiką, kai žmogus buvo „Kūrėjo veido“ paslėpime, todėl vadinasi „nusidėjėlis“, parašyta kitaip.
Tai reiškia, kad „sugrįžimas iš baimės“ neištaiso žmogaus praeities iki „sugrįžimo“, todėl pateikia baraita kitą pranašo Ješaja citatą:
„Štai paimsiu vyną ir atsiskiesiu degtinę, taip bus ir rytoj“.
Taigi, tos dienos ir metai, kurie praėjo pro žmogų, jam būnant „Kūrėjo veido“ paslėpime, dar liko neištaisytos, todėl tai ir vadinasi „nusidėjėlių savybė“.
Ir todėl toks žmogus nenori mirti, nes nėra jam jokios dalies „pasaulyje, kuris ateis“, besirandant „nusidėjėlių savybėje“.
Taigi, kai „viduriniųjų savybė“ džiaugiasi, „nes rytoj mirsime“ ir nusipelnysime „pasaulį, kuris ateis“, tuo metu „nusidėjėlių savybė“ žmoguje sako „taip bus ir rytoj“.
Ir nori gyventi bei džiaugtis gyvenimu šiame pasaulyje, nes „pasaulyje, kuris ateis“ nėra jai dalies, nes jos neištaisė.
Kaip jau sakėme, kad „nusidėjėlių savybę“ ištaiso tik „sugrįžime iš meilės“.