• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

מאמר לסיום הזוהר יד, טו  

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                       14.

Ir iš tikro Kūrėjo didybės pasiekimas turi būti tokio dydžio, kad „sąlygojimas“ virstų „gavimu“, kaip sakėme apie davimą svarbiam žmogui.
Ir išvis šis pasiekimas, bendru atveju, nėra toks jau sunkus dalykas.
Juk visi žinome apie Palaiminto Kūrėjo, kuris viską sukuria ir sunaikina, didumą, t.y. Jis yra be pradžios ir pabaigos, ir Jo aukštumui nėra ribų.
Tačiau visa šio klausimo esmė yra tame, kad Kūrėjo didumo vertės pasiekimas ir suvokimas visai nepriklauso nuo paties žmogaus, bet priklauso tik nuo jo aplinkos.

Pavyzdžiui, jei žmogus iš tikro yra pilnas dorybių ir talentų, tačiau aplinka to neįvertina ir negerbia, tada toks žmogus visada bus „prislėgtos dvasios“ ir „nepastebėtas“.
Tai reiškia, kad žmogus negalės pelnytai didžiuotis savo dorybėmis, nors iš tikro suvokdamas, kad tai yra netiesa, ir jis yra vertas daugiau.

Ir atvirkščiai, jei žmogus iš tikro yra tik „vidutinis“, ar dar „žemesnis“, bet aplinka „iškels“ jį, lyg pas jį būtų daug dorybių ir talentų, tokio žmogaus dvasia visada bus „pakilime“.
Tai reiškia, kad bet kokio svarbumo ir didybės vertė yra pilnai atiduota į „aplinkos“ rankas.

Todėl, jei žmogus mato, kad aplinka žiūri lengvabūdiškai, ar net niekina darbą Kūrėjui, tada ir jis neįvertina Kūrėjo didumo tinkamai.
Taigi, atskiras žmogus negali „pergalėti“ aplinkos, todėl toks žmogus taip pat negalės pasiekti ir suvokti Kūrėjo didumo.
Tai reiškia, kad ir tokį žmogų apims lengvabūdiškos mintys apie darbą Kūrėjui.
Ir jei žmogus neturi pagrindo, kad galėtų pasiekti Kūrėjo didybę, savaime aišku, kad jis negalės Jam „suteikti malonios dvasios“, visai negalvodamas apie save.
Todėl tada žmogus neturės „degalų“ savo pastangoms, ir apie tai parašyta: „nesistengei ir radai – netikėk“.
Taigi, tokiu atveju žmogui nelieka kitos išeities, tik dirbti „savo naudai“, t.y. likti „egoistu“.
Tai reiškia, kad „suteikimas malonios dvasios Kūrėjui“ netampa žmogui „gavimu“, ir todėl pas žmogų nebus jėgų šiam darbui.

                                                         15.

Dabar tampa aiškus parašymas: „Karaliaus šlovė yra žmonių daugumoje“.
Tai reiškia, kad Karaliaus (Kūrėjo) išaukštinimas ateina iš aplinkos dviem keliais:
1. Tiek, kiek aplinka vertina Karalių;
2. Pagal aplinkos didumą, t.y. žmonių gausumą. Todėl: „Karaliaus šlovė yra žmonių daugumoje“.
Ir dėl šio dalyko didelio sudėtingumo išminčiai pataria:
„Pasidaryk sau mokytoją ir nusipirk sau draugą“.
Tai reiškia, kad žmogus turi išsirinkti sau svarbų ir žinomą žmogų, kad jis būtų jam mokytojas.
Taigi iš mokytojo, t.y. sąlygodamas mokytojui, žmogus gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis, kad sąlygoti „malonią dvasią Kūrėjui“.

Be to santykyje su mokytoju žmogui yra du palengvinimai:
1. Jei mokytojas yra svarbus žmogus, tada mokinys gali sąlygoti jam „malonią dvasią“, remdamasis mokytojo didumu. Ir tada „sąlygojimas“ apsiverčia į „gavimą“, nes tai yra „natūralūs degalai“. Todėl galima visada padidinti sąlygojimo veiksmus ir intensyvumą. Ir kai žmogus „pripratina save“ sąlygodamas savo mokytojui, tada jis gali pereiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. sąlygoti Kūrėjui. Tai reiškia, kad „įprotis“ tampa antra „prigimtimi“.
2. „Formų sutapimas” su Kūrėju turi būti amžinas ir pastovus, tik tada jis yra efektingas, t.y. toks, kad „paliudytų žinantis paslaptis, jog žmogus jau nebegrįš prie savo kvailystės“.
Tačiau „formų sutapimas“ su mokytoju yra efektingas net ir tada, jei jis yra tik laikinas.
Tai yra todėl, nes mokytojas randasi kartu su žmogumi materialiame pasaulyje.

Taigi mokinys, po sąlygojimo mokytojui, gali vėl „sugrįžti“ į savo „įprastą“, t.y. „egoistinį“ gyvenimą.
Ir kiekvieną kartą, kai mokinys susitapatina savo forma su mokytoju, t.y. sąlygoja mokytojui, jis „susilieja“ su mokytoju, nors trumpam laikui.
Tada mokinys pasiekia ir suvokia savo mokytojo žinias ir mintis, pagal savo „susiliejimo“ dydį.

Kaip pateikėme pavyzdyje apie „organą“, atkirstą nuo „kūno“, kuris vėl „susijungia“ su „kūnu“.
Taigi, mokinys gali „naudotis“ mokytojo Kūrėjo išaukštinimu ir pasiekimu, kaip „degalais“,
apverčiančiais „sąlygojimą“ į „gavimą“. Tuo užtikrinančiais „visos sielos ir kūno“ atidavimą
Kūrėjui.
Ir tada mokinys gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, ir tuo ateiti į amžiną „susiliejimą“ su Kūrėju.