- „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše, sakydamas: Kalbėk visai Izraelio sūnų bendruomenei ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes Aš, jūsų Kūrėjas, esu šventas“ (Vajikra 19 – 1, 2).
- !שבת שלום
- Šabat Šalom!
מאמר לסיום הזוהר יב, יג
Straipsnis Zoharo užbaigimui
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
12.
Taigi išeina, kad mūsų karta yra „Mašijacho dienų karta“, todėl nusipelnėme savo šventos žemės išvadavimo iš svetimšalių rankos, ir taip pat nusipelnėme knygos Zohar atsivėrimo.
Ir tai pradžia žodžių: „ir prisipildys žemė žinių apie Kūrėją“ ir „ir nebemokys niekas daugiau...nes visi pažins Mane nuo mažo iki didelio“ išsipildymo.
Tačiau šiais dviem dalykais, t.y. Izraelio žemės sugrąžinimu ir knygos Zohar atsivėrimu, mes iš Kūrėjo nusipelnėme tik „davimo“ aspekto.
Taigi, į savo rankas mes dar negavome nieko.
Tačiau yra mums duota galimybė pradėti darbą Kūrėjui, t.y. užsiiminėti Tora ir priedermėmis „lišma“.
Ir tada nusipelnysime didelio pasisekimo, t.y. visko, kas yra prižadėta „Mašijacho kartai“.
Tai reiškia visko, ko nežinojo ir negalėjo pasiekti ankstesnės kartos.
Ir tada nusipelnysime „gavimo“ laiko, t.y. pasieksime „tobulą suvokimą“ ir „galutinį išsigelbėjimą (geula)“.
Taigi, gerai paaiškinome išminčių atsakymą į klausimą:
„Kaip galima susilieti su Kūrėju?“, ir atsako išminčiai: „susiliek su Jo savybėmis“.
Ir tai teisinga dviem aspektais:
1. Dvasinis „susiliejimas“ nereiškia „priartėjimo“ vietos atžvilgiu, o tik „formų sutapimą“.
2. Siela „atsiskyrė“ nuo Kūrėjo tik „noru gauti“, kurį joje įdiegė Kūrėjas. Todėl, kai siela „pašalina“ nuo savęs šį „norą gauti“, ji vėl sugrįžta į ankstesnį „susiliejimą“ su Kūrėju.
13.
Tačiau tai tik teoriškai, tačiau kaip galima praktiškai „susilieti” su Kūrėjo savybėmis?
Taigi, kaip galima pašalinti dar su žmogaus sukūrimu įgimtą „norą gauti”, ir ateiti prie „noro sąlygoti”?
Juk tai priešinga žmogaus prigimčiai?
Ir jau pateikėme pavyzdį, kad „skęstantis” upėje turi abiem rankomis stipriai „pačiupti virvę”, tai reiškia užsiimti Tora ir priedermėmis „lišma”.
Ir kol žmogus neužsiima dar Tora ir priedermėmis „lišma” taip, kad jau „nesugrįžta prie savo kvailystės”, dar nesiskaito, kad jis „stipriai laiko virvę”.
Taigi, problema vėl lieka neišspręsta.
Todėl, iš kur žmogus gali paimti „degalų”, kad galėtų stengtis „visa širdimi ir visomis jėgomis”, tik tam kad suteikti Kūrėjui „malonią dvasią”?
Juk žmogus iš prigimties negali padaryti net mažiausio judesio, jei nesitikės iš to kokios tai naudos sau?
Kaip mašina, kuri negali važiuoti ir dirbti be degalų.
Taigi, jeigu žmogus visai nesitikės jokios naudos sau, o tik „padaryti Kūrėjui malonią dvasią“, pas žmogų visai nebus „degalų“, t.y. jėgų darbui.
Atsakymas:
Kiekvienam, suvokiančiam tinkamai Kūrėjo didybę, „sąlygojimas“, kurį jis atiduoda Kūrėjui, tampa „gavimu“.
Kaip paaiškinta Talmude (Kidušin 7):
Jei svarbiam žmogui moteris atiduoda pinigus, šis atidavimas skaitosi moteriai, kaip gavimas, ir ji yra „pašvenčiama“ (tampa žmona).
Lygiai taip yra ir su Palaimintu Kūrėju, t.y. jei žmogus pamato Kūrėjo didumą, nėra svarbesnio ir didesnio „gavimo“, už „suteikimą Jam malonios dvasios“.
Ir tada žmogui visiškai pakanka „degalų“ dirbti ir stengtis „visa širdimi, siela ir jėgomis“, kad
padaryti Kūrėjui malonumą.
Tačiau taip pat yra aišku, kad jei žmogus dar pakankamai nepasiekė ir nesuvokė Kūrėjo didybės, tada „sąlygojimas“ Kūrėjui nesiskaito žmogui, kaip „gavimas“.
Taip, kad žmogus galėtų atiduoti Kūrėjui visą „sielą, širdį ir jėgas“.
Todėl kiekvieną kartą, jei žmogaus mintis nebus tik, kaip „padaryti malonią dvasią Kūrėjui“, bet įsipainios ir savo naudos troškimas, žmogus iškart visiškai „praras“ visas jėgas darbui.
Taigi žmogus pasidarys, kaip mašina „be degalų“.
Tai reiškia, kad žmogus negalės „pajudinti“ net piršto, jei iš to nebus jam jokios naudos sau.
Ir tuo labiau atiduoti tiek daug pastangų, t.y. visą „sielą, širdį ir visas jėgas“, kaip to reikalauja Tora.
Todėl, be jokios abejonės žmogus negalės padaryti jokio „judesio“, jei iš to nesitikės jokios naudos.
