• וימררו את חייהם בעבדה קשה בחמר ובלבנים ובכל עבדה בשדה את כל עבדתם אשר עבדו בהם בפרך. שמות א' – יד Apkartino mūsų gyvenimą sunkiu darbu...ir visais lauko darbais, kuriuos dirbo vergiškai“ (Šmot 1 – 14).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

„Šventės“

Roš Ašana

Paprastai per šventes Baal aSulamas taip pat melsdavosi kambaryje šalia Beit-Midrašo (Mokymo namų).

Taip elgdavosi ir per Roš Ašana šventę.

Kai ateidavo laikas pūsti Šofarą, išeidavo „visas degdamas šventumo ugnimi“. Šofarą paprastai pūsdavo rabi Jakovas Mordechajus Brandvainas.

Jom Kipuras

Jom Kipuro išvakarėse, anksti ryte atlikdavo „Kaparot“ priedermę, pagal švento Ari tvarką.

Ateidavo „šochetas“ (tas, kuris pjauna gyvulį ar paukštį), Baal aSulamas patikrindavo jo peilį ir tik tada „šochetas“ galėjo pjauti paukščius (bendrai reikia žinoti, kad toks buvo mūsų švento mokytojo paprotys: prieš pjaunant tiek paukštį, tiek gyvulį, „šochetas“ turėjo užeiti pas Baal aSulamą su tam skirtu peiliu, kad jis patikrintų peilio tinkamumą ir leistų „šochetui“ pjauti gyvūną, nes tik po šio patikrinimo „šochetas“ galėjo pradėti darbą).

Baal aSulamo sūnus ravas Baruchas Ašlagas pasakojo:

„Kartą visi mokiniai sėdėjo su mano tėvu ir mokytoju, tai buvo „seuda amafseket“ prieš Jom Kipurą („seuda amafseket“ – „atskiriančios vaišės“ prieš prasidedant pasninkui).

Ant padėklo priešais Baal aSulamą buvo virtos vištos, skirtos „seudai amafseket“.

Mano tėvas ir mokytojas pradėjo kalbėti apie artumo Kūrėjui paslaptis, ir kai jis kalbėjo, jo veidas švytėte švytėjo.

Bekalbėdamas, po truputį ėmė ragauti prieš jį padėtas vištas, kalbėjo ir ragavo, kalbėjo, ragavo, kol, pats visai to nepastebėdamas, suvalgė šešias vištas.  

Kai pamačiau, jog ant padėklo beliko tik viena višta, atkreipiau savo tėvo dėmesį į tai, kad tuoj neliks, ką padalinti mokiniams.

Tik tada, tarsi „pabudęs“ iš savo susijungimo su aukštutiniais dvasiniais pasauliais, padalino likusią vištą mokiniams“.

Paaiškinimas: brangus skaitytojas tikriausiai paklaus vieno paprasto dalyko: kaip įmanoma vienam žmogui suvalgyti iš karto šešias vištas ir dar pačiam nepastebint?!

Atsakymas:

Tie žmonės, kurie eina tikėjimo Kūrėju keliu, tai yra tie, kurie nori kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką skirti darbui Kūrėjui, juose kaip atominiame reaktoriuje dega didžiulė sielos jėga ir vidinė energija.

Būtent ryšys su Kūrėju yra tas veiksnys, kuris sąlygoja jų galingą vidinę jėgą.

Kita vertus, netgi fizinė jų sistema yra kitokia nei „paprasto“ žmogaus, nes fizinė sistema yra maitinama ir aprūpinama iš dvasinės sistemos jėgų.

Ir todėl, kad dėka ryšio su Kūrėju jų dvasinė sistema švyti, bei pasižymi didžiule jėga ir galia, todėl atitinkamai ir fizinė jų sistema reikalauja didelių jėgų žmogaus veiklai.

Iš tiesų matėme, jog ir Baruchas Šalomas bei kiti Baal aSulamo mokiniai, tokie kaip rabi Menachem Edelštein, rabi Icchakas Agasi, rabi Mordechajus Klar – visi jie buvo apdovanoti didžiulėmis fizinėmis jėgomis. Tai rodė juose degančią vidinę ugnį.

Pavyzdžiui: matydavome šventinių vaišių metu, jog rabi Menachem, kuriam tuo metu buvo aštuoniasdešimt metų, apetitas buvo kaip jaunuolio, ir gal dar didesnis.

Mes žinojome bei matėme, kad didelis apetitas rodo, jog „žmogaus mašina“ dega didžiule vidine ugnimi.

Arba pavyzdžiui, džiaugsmo aspektas:

Baal aSulamo mokiniai visada būdavo „šviečiančiais veidais“, „jų venomis tekėjo“ begalinis džiaugsmas ir linksmumas.

Ir tai nereiškia, kad jie neturėjo įprastų kiekvienam žmogui problemų ir rūpesčių: materialaus apsirūpinimo problemų, sveikatos problemų ir taip toliau.

Tačiau aukštų dvasinių pakopų ir pastovaus darbo meilėje Kūrėjui bei draugams dėka, jie pakilo ir „sklandė“ virš viso to.

Esame laimingi, kad nusipelnėme matyti šiuos Kūrėjo angelus.

Mūsų mokytojo Baal aSulamo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Mano tėvas buvo labai griežtas visame, kas susiję su Jom Kipuro pasninku, ir šioje vietoje nedarė lengvatų netgi nėščioms moterims, priešingai nei Devintą avo dieną – čia jis leisdavo tam tikrus palengvinimus.

Pasninkas visada pasibaigdavo pagal mūsų mokytojo laiką, o ne įprastu laiku“.