• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קיח, קיט, קכ  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           118.

Ir dabar suprask tai, ką rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus prideda prie tana Kama žodžių.
Taigi, kodėl nesako taip pat, kaip tana Kama:
„Per pusę kaltas ir per pusę teisus?“
Tai yra todėl, kad tana Kama kalba apie „antrą“ ir „trečią“ meilės Kūrėjui aspektą, o rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, kalba apie „ketvirtą“, t.y. „amžinos meilės“ aspektą.
Tai reiškia apie visišką „Kūrėjo veido“ atvėrimą, ir realybės suvokimą, tokia kokia ji yra iš tikrųjų:
Kūrėjas yra „geras ir darantis gerumą ir blogiems ir geriems“.

                                                           119.

Dar paaiškinta, kad ketvirtą Kūrėjo meilės pakopą galima nusipelnyti tik tada, kai pas žmogų yra plačios žinios, t.y., kai žmogus žino aiškiai ir supranta visus Kūrėjo veiksmus.
Ir taip pat žmogus žino, kaip Kūrėjas elgiasi su kitais žmonėmis, neišskiriant nei vieno.
Taigi, šio didelio nuopelno, t.y. kad žmogus nusipelnė persverti save į nuopelnų pusę, dar nepakanka ketvirtos pakopos – „tobulos meilės Kūrėjui“, gavimui.
Tai reiškia, kad žmogus dar nesuvokė Kūrėjo savybės:
„Geras ir darantis gerumą ir geriems ir blogiems“.
Taigi, žmogus suvokė Kūrėjo valdymą tik su pačiu savimi, ir dar kol kas nežino nuostabaus ir išaukštinto Kūrėjo valdymo aspekto su kitais žmonėmis.
Kaip jau aiškinome, kad kol žmogus dar nežino Mylimojo (Kūrėjo) elgesio su kitais, neišskiriant ne vieno, dar negali būti meilė „amžina“.
Todėl žmogus privalo persverti visą pasaulį į „nuopelnų pusę“, ir tik tada gali atsiverti tarp žmogaus ir Kūrėjo „amžina“ meilė.

                                                           120.

Todėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus sako:
„Pagal tai, kad visas pasaulis yra teisiamas pagal daugumą, todėl ir vienas žmogus yra teisiamas pagal daugumą“.
Tai reiškia, kad jis kalba apie visą pasaulį, todėl negali sakyti taip, kaip sako tana Kama, t.y. matyti visus žmones lygtai: „jie yra per pusę su nuodėmėmis ir per pusę su nuopelnais“.
Taigi, ši pakopa ateina pas žmogų tik tada, kai jis nusipelno Kūrėjo veido atvėrimo ir „sugrįžimo iš baimės“.
Todėl, kaip žmogus gali kalbėti apie visą pasaulį, kai jis dar nenusipelnė šios „tšuvos (sugrįžimo, atgailos)“?
Todėl žmogus privalo pasakyti tik, kad „pasaulis yra teisiamas pagal daugumą ir vienas žmogus yra teisiamas pagal daugumą“.

Paaiškinimas.
Juk galima pagalvoti, kad nusipelnyti pakopos „absoliutus teisuolis“ gali tik toks žmogus, kuris iš vis gyvenime nedarė jokių nuodėmių ir prasižengimų.
Tačiau tie žmonės, kurie suklupo nuodėmėse ir tyčiniuose nusikaltimuose, jau niekada nebegali nusipelnyti „absoliutaus teisuolio“ aspekto?
Taigi, rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, moko mus, kad taip nėra.
Tai reiškia, kad pasakymu:
„Pasaulis yra teisiamas pagal vieną žmogų, ir vienas žmogus yra teisiamas pagal visą pasaulį“, kalbama apie tai, kai žmogus išeina iš „viduriniojo“ aspekto.

Taigi pirmiausiai, kai žmogus padaro „sugrįžimą iš baimės“, jis tada iškart nusipelno 613 priedermių ir vadinasi „viduriniuoju“.
Tai reiškia, kad „pusę savo gyvenimo metų žmogus yra kaltas, o kitą pusę – teisus“.
Ir tada, jei tik prideda vieną, t.y. „meilės priedermę“, žmogus skaitosi didesne dalimi teisus ir „persveria“ viską į „nuopelnų“ pusę.
Ir tada jo „prasižengimų lėkštė“ apsiverčia į „nuopelnų lėkštę“, kaip sako tana Kama.
Net, jei pas žmogų yra „pilna nusikaltimų ir nuodėmių lėkštė“, viskas apsiverčia į nuopelnus.
Ir tai iš tikro panašu į žmogų, nenusidėjusį gyvenime niekada, todėl toks žmogus ir skaitosi „absoliučiu teisuoliu“.
Todėl ir sako, kad „pasaulis ir vienas žmogus yra teisiamas pagal daugumą“, nes žmogaus padarytos nuodėmės prieš „sugrįžimą“ visai nesiskaito, tačiau visos virsta „nuopelnais“.
Ir net „absoliutūs nusidėjėliai“, kai nusipelno „sugrįžimo iš meilės“, skaitosi „absoliučiais teisuoliais“.