kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות קיד,קטו, קטז, קיז  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                            114.


Taigi, ši „sugrįžimo iš baimės“ pakopa pilnai žmogaus neištaiso.
Tai reiškia, kad ši pakopa ištaiso žmogų tik nuo to laiko, kai jis „sugrįžo“ ir toliau.
Tačiau visos bėdos ir kentėjimai, kuriuos žmogus kentėjo iki „sugrįžimo“, pasilieka be ištaisymo.
Taip pat ir prasižengimai, kuriuos žmogus padarė, neišsitaiso visiškai, bet pasilieka kaip „klaidos“.
Kaip jau aiškinome.



                                                                   115.


Todėl tana Kama ir sako, kad tokiam žmogui trūksta vienos priedermės, ir jis turi matyti save lygtai „per pusę kaltu” ir „per pusę teisiu”.
Taigi žmogus turi įsivaizduoti, kad tas laikas, kai nusipelnė „sugrįžimo”, stovi jo metų viduryje.
Todėl žmogus „per pusę kaltas”,

nes toje metų dalyje, kol padarė tšuvą (sugrįžimą, atgailą), jis iš tikro „kaltas”, t.y. „sugrįžimas iš baimės” neištaiso žmogaus praeities.

Ir taip pat žmogus yra „per pusę teisus”.
Tai reiškia, kad nuo „antros” metų pusės, kai nusipelnė „sugrįžimo”, jis iš tikro teisus, nes žmogus jau yra užtikrintas, kad daugiau nenusidės.
Taigi, „pirmą metų pusę” žmogus yra kaltas, o „kitą metų pusę” jis yra teisus.


                                                              116.


Ir todėl tana sako žmogui, kad jis įvertintų pats save, t.y. padarytų „vieną priedermę“, kurios jam trūksta iš 613 priedermių, nes tada žmogus bus laimingas, nes persvers save į „nuopelnų pusę“.
Taigi tada žmogus nusipelnys „meilės priedermės“ ir „sugrįžimo iš meilės“.
Ir dar, šio sugrįžimo dėka žmogus nusipelno, kad visi jo tyčiniai nusikaltimai virstų nuopelnais.
Tai reiškia, kad visos bėdos ir liūdesys, kurį kentėjo iki šiol, t.y. kol nenusipelnė tšuva (sugrįžimo, atgailos), apsiverčia jam į begalinius ir nuostabius malonumus.
Todėl žmogus gailisi tik to, kad nekentėjo dvigubai ir dar dvigubai, kaip pavyzdyje su ponu ir mylimu tarnu judėju.
Ir tai vadinasi „persvėrimas į nuopelnų pusę“, nes visi žmogaus „klaidų“ ir „tyčinių nusikaltimų“ išgyvenimai dabar virsta „nuopelnais, o „pilna nusikaltimų taurė“ dabar apsiverčia į „pilną nuopelnų taurę“.
O šis „apsivertimas“ yra išminčių vadinamas „persvėrimu“.


                                                              117.


Todėl tana perspėja žmogų, kad kol dar jis yra „vidurinysis“, t.y. dar nenusipelnė „vienos priedermės“, trūkstamos jam iš 613, netikėtų savimi iki mirties dienos.
Ir taipogi nesiremtų į „Žinančio paslaptis“ liudijimą, kad daugiau nesugrįš prie savo kvailystės.
Tai reiškia, faktiškai žmogus dar gali padaryti prasižengimą, todėl turi tai įvertinti.
Taigi, jei padarys vieną prasižengimą, vargas jam, nes „persvėrė“ save į nusikaltimų pusę.
Ir tada žmogus iškart praranda visą savo nuostabų suvokimą Toroje ir „Kūrėjo veido atsivėrimą“, kurio nusipelnė, ir iškart vėl sugrįžta į „Kūrėjo veido paslėpimą“.
Tai reiškia, kad „persveria“ save į nuodėmių pusę, nes praranda visus nuopelnus ir gerumą.
Ir taip pat praranda „antros metų (nuopelnų) pusės“ gerumo suvokimą, kai jau matė aiškų Kūrėjo valdymą.
Ir todėl tana pateikia žmogui aiškų įrodymą, nes parašyta: „o dėl vienos nuodėmės praras daug gerumo“.