• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספרות קי, קיא, קיב, קיג  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“ 110, 111, 112, 113

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          110.

Iki šiol aiškinomės dvi pakopas meilės, priklausančios nuo kokios priežasties.
Dabar reikia suprasti, kaip žmogus nusipelno su Kūrėju meilės, nepriklausančios nuo jokios priežasties, santykių.
Tam reikalui pradžioje turime išminčių pasakymą (Talmudas, Kidušin 40):
„Mokė išminčiai, visada žmogus turi matyti save lygtai per pusę kaltu (su nuodėmėmis) ir per pusę teisiu (su nuopelnais).
Padarė vieną priedermę – laimingas, nes persvėrė save į nuopelnų (teisumo) pusę.
Padarė vieną prasižengimą – vargas jam, nes persvėrė save į kaltės (nuodėmių) pusę,
kaip pasakyta: „o viena nuodėmė praranda daug gerumo”.
Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus sako:
„pagal tai, kad pasaulis yra teisiamas pagal daugumą, ir vienas žmogus yra teisiamas pagal daugumą:
Padarė vieną priedermę, laimingas, nes persvėrė save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.
Padarė vieną prasižengimą, vargas jam, nes persvėrė save ir visą pasaulį į kaltės (nuodėmių) pusę, kaip pasakyta: „o viena nuodėmė praranda daug gerumo”.
Tai reiškia, kad dėl vienos nuodėmės, kurią padaro žmogus, jis ir visas pasaulis praranda daug gerumo.

                                                           111.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio šie dalykai nesuprantami nuo pradžios iki galo.
Taigi pradžioje sako, kad žmogus, padaręs vieną priedermę, iškart persveria save į nuopelnų pusę, nes yra teisiamas pagal daugumą.
Tačiau čia yra kalbama apie tuos, kurie yra per „pusę kalti (su nuodėmėmis)” ir „per pusę teisūs (su nuopelnais)”.
Tai reiškia, kad apie kitus žmones rabi Elazaras nekalba iš vis, todėl lyg: „knyga su išplėštais lapais“.
Ir Raši šį dalyką aiškina, remdamasis tana Kama, kuris sako:
„visada žmogus turi matyti save lygtai per pusę kaltu, ir per pusę teisiu“.
Tačiau rabi Elazaras dar prideda, kad žmogus turi taip matyti visą pasaulį, t.y. lygtai visi pasaulio gyventojai per pusę teisūs ir per pusę kalti.
Tačiau čia vėl kaip: „knyga su išplėštais lapais“.
Ir dar, kodėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus keičia šį pasakymą?
Tai reiškia, kodėl nekalba taip, kaip tana Kama, jei prasmė yra ta pati?

                                                           112.

Ir labiausiai stebina pats pasakymas, kad žmogus turi matyti save lygtais tik „per pusę kaltu“ (su nuodėmėmis)?
Labai keista, jei žmogus žino daugelį savo nuodėmių, kaip jis gali sau meluoti ir sakyti, kad jis
„pusė ant pusės“?
Juk Tora sako: „tolinkis nuo melo“.
Ir dar, juk pasakyta: „o viena nuodėmė praranda daug gerumo“, t.y. dėl vienos nuodėmės persveria save ir visą pasaulį į kaltės pusę.
Juk čia yra kalbama apie tikrą realybę, t.y. nepasakyta kaip graži metafora, kaip žmogus turi įsivaizduoti ir vertinti save ir visą pasaulį?

                                                                   113.

Taip pat keista, ar gali būti, kad nei vienoje kartoje nebuvo žmonių, kurie atliko „vieną priedermę“?
Ir kodėl pasaulis dar nepersvertas į „nuopelnų pusę“?
Juk mes matome, kad padėtis iš esmės nesikeičia, t.y. viskas teka savo vaga?
Tačiau iš tikro, čia reikalingas gilesnis požiūris, nes paviršutiniškai šie dalykai negali būti suprasti.
Taigi, baraita nekalba apie tokį žmogų, kuris žino, kad jo nuodėmių skaičius yra didelis.
Tai reiškia, kad baraita nenori išmokyti žmogų meluoti, tvirtindama, kad jo nuodėmių skaičius yra „pusė ant pusės“.
Ir taip pat nenori apgauti žmogaus, sakydama, kad jam trūksta tik vienos priedermės... taip išminčiai nesielgia niekada.
Tačiau baraita kalba apie žmogų, kuris jaučiasi ir įsivaizduoja save, esančiu visišku teisuoliu visiškoje tobulybėje.

Taigi, čia yra kalbama apie žmogų, dėka „akių atvėrimo Toroje“, nusipelniusį pirmos meilės Kūrėjui pakopos, kai „paliudija Žinantis paslaptis, kad žmogus jau nesugrįš prie savo kvailystės“.
Apie tokį žmogų ir kalba tana Kama, paaiškindamas tolesnį žmogaus kelią.
Tai reiškia, kad tana perspėja žmogų, kad jis dar nėra visiškas teisuolis, o tik „vidurinysis“ – „per pusę teisus“ ir „per pusę kaltas“.
Ir tai yra todėl, kad žmogui trūksta vienos priedermės, iš 613 Toros priedermių, t.y. „meilės priedermės“.
Tai reiškia, kad visas „Žinančio paslaptis“ liudijimas, kad žmogus daugiau nenusidės, tai tik dėl žmogaus aiškaus Kūrėjo valdymo suvokimo.
Visa tai dėl didelės netekties, padarius prasižengimą, suvokimo, ir todėl tai skaitosi „bausmės baime“, o šis sugrįžimas (atgaila) vadinamas „sugrįžimu iš baimės“.